Man patinka būti lietuve. Lietuvos istorija yra man ypač įdomi (gal todėl, kad ją geriausiai žinau). Aš išvaikščiojau Lietuvą skersai išilgai dainuodama liaudies dainas. Stebėjau gandrus ir gėriau pelkių vandenį. Šokau per Jonines iki nukritimo, o Kūčioms padėdavau ruošti dvylika patiekalų.
Norėčiau išsaugoti šias tradicijas, norėčiau išsaugoti buvimo lietuve jausmą, kuris, manau, visų labai skirtingas. Aš buvau išauklėta būti lietuve. Dar dabar man Zauerveino žodžiai “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt” skamba kaip imperatyvas. Aš nemačiau nieko bloga būti nacionaliste.
Priklausyti kuriai nors tautai man buvo visiškai normalu. Gausybė skirtingų tautų man buvo pasaulio egzotika, kaip ir skirtingų kalbų melodikos - tai sudarė man dalį pasaulio grožio. Dažnai klausiau žmonių, iš kur jie yra kilę, ar kokios jie yra tautybės. Tarsi tautybė jau galėtų šį tą pasakyti apie žmogų, kaip ir jo gyvenamoji vieta. Turiu daugybę draugų ir draugių lenkų, ukrainiečių, baltarusių, bulgarų, vengrų, latvių, estų. Jų vietinės tradicijos man atrodė labai gražios, o liaudies dainos melodingos: mėgstu labai neišskirdama tiek lietuvių, tiek čigonų folklorą. O žmonės, kurie stengėsi pabėgti nuo savo tautybės, prisiimdami kitą, kaip baltarusiai virsdami rusais ir neturėdami jokių sentimentų savo gyvenimo vietai, mane visada šiek tiek baugino.
Aplankiau draugą Diuseldorfe. Vakare ieškojom restorano, kuriame galėtume paplepėti. Radom vieną ypač įdomų, pilną prikištą įvairiausių istorinių keistenybių. Sėdėjom prie medinio metalu kaustyto stalo. Iš pradžių pamaniau, kad metaliniai ornamentai - tai gėlės, paskui pasirodė, kad ten dvigalvis erelis - kaip padavėja paaiškino, stalas buvo pagamintas 1808 metais. Mano draugas, kuris paprastai negali pakęsti jokių erelių, kaip ir to, kad gimė vokiečiu, šį kartą tik nusijuokė - stalas buvo gražus. Taip mes sėdėjom iki vidurnakčio. Žmonių mažėjo ir vis dažniau aprimstant mūsų pokalbiui, galėjom vis geriau nugirsti pašnekesius prie gretimo stalo. Nedaug supratau: išskyrus žodžius “turkai”, “dauginasi kaip pašėlę”, “greitai jų bus dauguma ir tada jie mus valdys”. Tai tik mažos nuogirdos, bet to užteko, kad suprasčiau, kad nenoriu to klausytis. Nepasisekė, mano draugas jau šaukė: “Tikiuosi, kad taip ir atsitiks vieną dieną”. Stengėmės bendrauti toliau, bet sekėsi sunkiai. Dar vėliau prie gretimo staliuko priėjo restorano savininkas ir pradėjo aiškinti, kaip šiomis dienomis viskas eina blogyn, o tie turkai... Užteko, išėjom.
Ir kodėl taip atsitiko? Ar tik dėl to, kad buvo po dvylikos, žmonės išgėrę pakankamai vyno ir liežuviai atsipalaidavę? Protas nekontroliuoja ksenofobiškų minčių, kurios pasakomos balsu?
Ar nacionalizmas turėjo virsti į nacizmu, žydų naikinimu, neapykanta lenkams ir kitomis XX amžiaus baisybėmis? Pradėjau savęs klausti, ar mano nacionalizmas yra toks atviras kitoms tautybėms dėl to, kad užaugau Kaune, taip niekad ir nesusidurdama su kitataučiais. Vėliau, kai susipažinau su Lietuvos lenkais, rusais, žydais - priėmiau juos kaip žmones, kuriems Lietuva yra tėvynė ir kurie gyvenimą Lietuvoje padaro įdomesnį ir turtingesnį. Visi sutiktieji buvo nuostabūs žmonės ir galbūt dėl to man nekilo jokių ksenofobiškų jausmų. Bet dabar save klausiu, ar išauklėta nacionalistine dvasia būčiau pajėgi atsispirti ksenofobijai - jei būčiau susidūrusi su keliais Lietuvos rusais, kurie būtų kvaili, arogantiški ir užsispyrusiai su manimi šnekėtų tik rusiškai? Ar būtų užtekę tik kelių, ar prireiktų dešimčių jų ir ar mano ksenofobija būtų tuo pateisinta, net jeigu dauguma Lietuvos rusų taip gražiai šneka lietuviškai?
Tas pats draugas, kuris nenori būti vokiečiu, įrodė man, kad giliai savo kultūriniuose įsitikinimuose esu antisemitė. Ar tai gali būti tiesa? Nenorėjau apie tai net pagalvoti. Jo argumentas buvo labai paprastas: aš nesakau, “tas katalikas” ar “tas protestantas”, bet sakau “žydas”, taigi žydus iškart išskiriu. Aš antisemitė, nes neprisiimu kolektyvinės kaltės dėl to, kas atsitiko Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą. Todėl, kad bandžiau suprasti žmones, kurie nieko nedarė, kurie neprotestavo, kurie neslėpė žydų. Aš suprantu juos, nes nežinau, ar man pačiai būtų užtekę drąsos tokiems žygdarbiams. Aš jų nepateisinu, bet ir nesmerkiu taip griežtai - ar vien dėl to aš tampu kultūrine antisemite? Galbūt jis teisus, bet aš esu tokia, kokia esu. Jei aš buvau išauklėta tautine dvasia ir jeigu su tuo aš perėmiau tam tikrą kultūrinio antisemitizmo retoriką - tai dabar turiu tiesiog būti dar atidesnė, kad iš mano kalbos ar mano elgesio šie mano bruožai neatsiskleistų.
Šiomis dienomis vis dažniau pradedu galvoti, kad nacionalizmas - tai uždelsto veikimo bomba (labai graži bomba). Kol viskas gražu, kol valstybėje taika, kol ekonomika auga ir nėra jokios didesnės krizės - tada net ir stiprių tautinių įsitikinimų, skirtingų tautybių žmonės gali sugyventi gražiai - leidžiant kiekvienam būti tuo, kuo jis yra, ir tais kultūrų skirtumais mėgautis. Bet kas atsitinka, kai valstybės ekonomika silpnėja, konkurencija didėja ar pagaliau atsitinka kas nors nelemto? Kas nors kaip Olandijoje režisieriaus Theo van Gogho nužudymas.
Penki procentai - tai daug ar mažai? Man - mažai. Kaip tik tiek fundamentalistų yra tarp Olandijoje gyvenančių musulmonų. Tiesa, realiai tai reiškia 50 tūkstančių žmonių. Deja, nereikia net penkių procentų, užteko kelių žmonių, kad šiaip tolerantiškumu pasižymintys olandai, kurių šalyje tėvynę atrado skirtingų tautybių, religijų ir pažiūrų žmonės, dabar patys degintų mečetes ir Korano mokyklas. Tiesa, van Goghas sukūrė filmą apie beviltišką moterų padėtį fundamentalistų musulmonų patriarchate. Jo nuomone, turkai ir marokiečiai turėtų elgtis krašte kaip svečiai - tai yra paklusti įstatymams, kurie galioja ir šeimininkams.
Ši svečio ir šeimininko metafora yra šiek tiek iškreipianti, nes ji primena tarpukario Lietuvos antisemitizmo retoriką. Ar žydai buvo tik svečiai, kurie turėjo prisitaikyti prie Lietuvos kultūros, ar turėjo teisę į savo atskirą kultūrą? Tikrai norisi atsakyti, taip - jie turėjo teisę gyventi pagal savo tradicijas.
Bet kaip tada su turkais, kurie šiuo metu Vokietijoje vis labiau buriasi į getus, gyvendami savo uždaroje visuomenėje, su savo mokyklomis, barais ir voniomis? Jie nori gyventi pagal savo tradicijas, nors šios prieštarauja Vokietijos įstatymams. Aišku, jie turi teisę į savo tradicijas. Ir tas teises Vokietija, bijodama būti apkaltinta rasizmu, garantuoja. Bet kaip tada su merginų teisėmis. Kurios neturi teisės kalbėtis su vaikinais, kurios neturi teisės lankyti sporto pamokų, eiti į kiną ar į diskoteką. Begalinę vyro valdžią moteriai tarsi įteisina Koranas ir tradicijos - taigi kitos kultūros tarsi turi pripažinti šią kultūrą. Bet taip pat akivaizdu, kad tos tradicijos vis keičiasi ir nestovi vietoje: dabar turkai Vokietijoje yra daug konservatyvesni ir patriarchališkesni nei turkai Stambule. Ar tikrai moterys turi būti paaukotos ant tradicijų tolerancijos aukuro, o filmo režisierius nužudytas dėl to, kad jis kritikavo islamą? Ir kaip greitai išgaruoja tautinė ir religinė tolerancija, kaip pereinama prie atviro teroro.
Todėl šiandien abejoju tradicijų ar net tautinės kultūros išsaugojimo prasmingumu. Ar verta apskritai žmones auklėti “tautine dvasia”, jei vėliau tas toks gražus nacionalizmas gali taip lengvai išvirsti šlykščia tautine, kito neapykanta.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
