Perskaičius Arvydo Guogio straipsnį “Kodėl Lietuvoje nebuvo sukurtas švediškas modelis” (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_166821), kilo keletas minčių. Iš pradžių panagrinėkime A. Guogio straipsnyje iškeltus klausimus: kodėl Lietuvoje švediškas modelis nebuvo sukurtas; ar tikrai tai padaryti 1990-1991 m. buvo gana lengva, tačiau Lietuvos politinės jėgos neparodė aspiracijų šia kryptimi?
Taigi kodėl nebuvo sukurtas. Visų pirma todėl, kad Lietuva - ne Švedija. Kiekviena šalis, kaip ir kiekvienas žmogus, yra unikalūs, tad norėdami gero rezultato naudoja modelius “kaip būna” ir tuomet patys sukuria receptus savoms problemoms spręsti. Juo labiau kad Lietuva ir Švedija turi veikiau daugiau skirtumų nei panašumų. Jau vien tai, kad Švedijos ekonomika nebuvo nuniokota karo ir sovietinio ūkio tvarkymo, bendruomenės nebuvo išdraskytos, o žmonėms į galvas nebuvo pusšimtį metų kalamos proletariato vertybės. Savo “gerovės modelį”, pagrįstą centralizuotu gerovės dalijimu, ji pradėjo įgyvendinti apie 1960 m., būdama turtinga valstybė. Kaip nurodo “The Washington Times” straipsnių autorius R. W. Rahnas (straipsnyje “Beguiling curves of the Swedish model”), nuo 1890 m. iki 1950 m. Švedijos ekonomika augo greičiausiai pasaulyje, 1970 m. ji užėmė ketvirtą vietą tarp EBPO šalių pagal gyventojui tenkantį BVP. Švedija turėjo ką dalyti ir galėjo tai daryti gana efektyviai, nes visuomenė buvo pajėgi sukurti gerai dirbančias institucijas.
Lietuva 1990-1991 m. buvo apimta ir ekonominės, ir socialinės krizės. Nebuvo ne tik ko dalyti, nebuvo ir kaip dalyti: institucijos buvo tik pradedamos kurti, žmonės - atpratę turėti savo valstybę, o bendruomeniškumas ir pilietiškumas - itin menki. Todėl nieko keista, kad svarbiausiu tikslu tuo metu tapo sukurti rinkos ekonomikos pagrindus - įtvirtinti privačią nuosavybę, suteikti ekonominės veiklos laisvę, įteisinti laisvas kainas ir pan. Valstybės, kurios šiuos pagrindus padėjo greičiau, pasiekė ir geresnių rezultatų (pavyzdžiui, Estija).
Abejočiau A. Guogio teiginiu, kad to meto politikai nesidomėjo Švedija. Pirmieji straipsniai ekonominės plėtros krypties tema (kiek pamenu, savaitraštyje “Atgimimas”) kaip tik ir propagavo skandinaviškąją patirtį: turtingą visuomenę ir aktyviai gerove besirūpinančią valstybę. Reikia nepamiršti, kad Skandinavijos šalys buvo vienos pirmųjų, pripažinusių Lietuvos nepriklausomybę bei teikusių paramą ir lėšomis, ir patarimais. Todėl jų patirtis Lietuvos politikams, specialistams ir netgi visuomenei buvo puikiausiai žinoma. Nemažai šios patirties atskirose srityse ir yra perimta (pavyzdžiui, komunalinio ūkio, transporto organizavimo srityse).
Grįžkime prie Švedijos modelio: kokią ekonominę politiką vykdė Švedija skirtingais laikotarpiais ir kokie buvo jos rezultatai? Iki pradėdama “gerovės valstybės karjerą” Švedija buvo mažų mokesčių ir minimalaus reguliavimo šalis: 1950 m. mokesčių našta sudarė tik 21 proc., kuri “kuriant gerovę” piką pasiekė 1995 m. - 66 proc. Kaip teigia savo studijoje švedų ekonomistas Nilsas Karlsonas, nuo 1950 m. Švedijoje nebuvo sukurta nė vienos papildomos darbo vietos privačiame sektoriuje, visos 50 Stokholmo biržoje geriausiai kotiruojamų įmonių buvo sukurtos iki 1970 m. Pagal gyventojui tenkantį BVP 2002 m. Švedija užėmė keturioliktą vietą tarp EBPO šalių. Šis rezultatas kitose šalyse taikant tokius mokesčius būtų dar prastesnis: neskaitant sunkumų, kylančių iš mokesčių ir socialinių įpareigojimų, verslas Švedijoje buvo ir tebėra gana laisvas, o viešasis sektorius, ypač biurokratija, palyginti su kitomis šalimis, yra itin efektyvūs. Tam didelės įtakos turi jau minėta visuomeninė branda. Galima tik įsivaizduoti, kokio efektyvumo ir gerovės būtų pasiekta, jei nebūtų reikėję nešti tokios didelės “gerovės valstybės” naštos.
Šiandien daugiau nei pusė suaugusių švedų arba dirba viešajame sektoriuje, arba gauna iš jo didžiąją dalį savo pajamų per socialines išmokas. Būti darbdaviu šiandien Švedijoje neapsimoka - slegia ne tik didžiuliai mokesčiai, bet ir pačios įvairiausios pareigos rūpintis darbuotojais, kurias išsikovoja profsąjungos. Kas gi norės tokias pareigas prisiimti, kai nesunku pačiam tapti gerovės valstybės rūpesčio objektu? Švedų analitikai, ir toli gražu ne tik dešinieji, sunerimę dėl menko ekonomikos augimo pastaraisiais metais ir verslo išvežimo į kitas šalis. Ir ne tik. Nepaisant tikrai puikios ir saugios šalies, iš jos pasiėmę savo dosnias pensijas linkę išvažiuoti ir vyresnio amžiaus žmonės. Jie savo vartojimu duoda darbo pigesnių šalių ekonomikoms. Ką jau kalbėti apie veiklai nusiteikusį jaunimą, kuris nelieka verslo kurti namuose.
Gerovės valstybei išlaikyti reikalinga mokesčių ir reguliavimų našta turi sunkias ne tik ekonominius, bet ir socialinius padarinius. Kaip teigia N. Karlsonas, “kiekvienas asmuo yra unikalus ir vertingas, o gerovės valstybė, atėmusi iš jo galimybę užsiimti produktyvia veikla besirūpinant savimi, atima jo asmeninę laisvę bei atsakomybę ir taip paneigia jo kaip asmens orumą”. Šio orumo praradimas, ekonomisto nuomone, yra didžiausia gerovės valstybės padaryta žala.
Ne vienas gali pasakyti, kad anokia čia bėda tas orumo praradimas, gyvenimas iš pašalpų, nenoras kurti naujas įmones ir netgi kapitalo išvežimas, jei likusiems užtenka gyventi patogiai ir sočiai. Šiandien gal ir užtenka, tačiau ryt tikrai nebeužteks, juo labiau kad ir tos socialinės išmokos mažėja ir mažės. Ne tik Švedijoj - Vokietijoj, Prancūzijoj, Austrijoj, Italijoj ir kitur. Klausimas tik toks, ar pajėgs Europos valstybių politikai šias išmokas sumažinti taip greitai, kad “švediškas modelis” netaptų visuotiniu keiksmažodžiu Europoje. Būtų gaila, nes Švedijai tektų nekokia šlovė, o mums, vis linkstantiems prie gerovės valstybės modelių, nekokia gerovė.
