Baigėsi. Baigėsi vasara, baigėsi atostoginis karštinės metas ir... prasidėjo poatostoginis... Nežinau, gal mane užklupo koks specialus prakeikimas... Aplinkui kaip niekad daug po laimingų atostogų nelaimingai įsimylėjusių bičiulių...
Nebeturiu tiek pečių, ant kurių galėčiau leisti išsiverkti, ir tiek sumanumo, kad jų draugus ir vyrus įtikinčiau, jog tai aš nei iš šio, nei iš to, dėl kažkokių nesuvokiamų priežasčių naktimis skambinu jų merginoms į mobiliuosius ir tyliu... O juk niekur nedingsi, gelbėti - tai privaloma draugystės dalis...
Vakarykštis vaizdelis: Gabrielė ilgesingai pasikūkčiodama žliumbia, kaip į didžiausią išsigelbėjimą įsikibusi į telefoną, o kitame laido gale savo saulėtoje Antalijoje taip pat intensyviai sriūbaudamas žliumbia jaunas turkas... Ne, atleiskite, telefonai mobilieji, laido galų jie neturi... Bet esmė lieka ta pati. Šilta jūra, kaitri saulė, geras viešbutis, nuostabus maistas, kasdienės pramogos... Tuomet jai iš tiesų tetrūko tik to patrauklaus diskžokėjo, kelis vakarus iš eilės nenuleidusio nuo jos akių... Prisižiūrėjo... Dabar jis jau gerą mėnesį intensyviai kasdien ir po kelis kartus prisiekinėja meilę, o mano draugaitė įsitikinusi, kad tai absoliuti tiesa. Ji pati niekaip negali išsivaduot iš ją apraizgiusių romantikos tinklų... Sėdžiu šalia, guodžiu, sakau “viskas praeina”, o pati patyliukais sau bambu: “Jei viskas pasaulyje praeina, tai ko tamsta, nuostabusis turke, kaip čia, taip čia...?”
Po kelių valandėlių susitinku su kita bičiule. Ji šiemet grįžo iš Kroatijos. Ten eiliniams poilsiautojams siūlomas “raftingas” nėra vertas išskirtinio dėmesio (nežinantiems, kas tai per daiktas, aiškinu - tai kelias valandas trunkantis nusileidimas plaustu sraunia kalnų upe). Nieko ypatinga. To jokiu būdu nepasakyčiau apie šio ekstremalaus sporto instruktorius. Dievuli, kokie instruktoriai! Tamsiai šokoladiniai, sūraus Adrijos ir ledinio upių vandens nugludinti, kasdienių treniruočių ištobulinti kūnai, spindinčios pietietiškai tamsios akys, nuo įdegusio veido nedingstanti baltutėlių dantukų šypsena ir nepaaiškinamas sugebėjimas kiekviena menkiausia proga rasti patį išskirtiniausią komplimentą... Pernai parsivežiau krūvą įspūdžių, mielai pasidalijau jais su visa mergaičių kompanija ir... Augustė šiemet du kartus plaukė ta pačia nelabai įdomia upės atkarpėle vien todėl, kad po pirmojo plaukimo niekaip negalėjo iš galvos išmesti vieno iš tų nelemtų gražuoliukų... Atsisakiusi atpalaiduojančio pasigulinėjimo pajūryje su gaiviaisiais pinakolados kokteiliais, ji antrą dieną iš eilės karštame autobuse trenkėsi 30 kilometrų iki starto vietos vien tam, kad išbandytų laimę... Deja, antrasis pasiplaukiojimas geriausiai įsiminė tik dėl kelių dešimčių veltui išmestų eurų, nes į plaustą tuomet netikėtai įlipo jau ne dvidešimt ketverių Luka, o dukart vyresnis Stefanas - tegu ir labai patrauklus pagal savo metus, tačiau.... Na, patys suprantate... Augustė grįžo į Lietuvą, o kartu su ja - ir nenuraminama nostalgija toms kelioms pirmojo plaukimo valandoms...
Jos pasigraudenimus dar išgyvenčiau, jei trečioji Ieva, keliomis savaitėmis vėliau atsidūrusi prie tos pačios srauniosios upės ir turėdama tikslą - ne, ne būtinai suvilioti Luką, o bent jau išmėginti savo jėgas plaukiojant plaustu. Išmėgino... Nežinau, ar Lukai labiau patinka tamsiaplaukės nei blondinės, tačiau, neskyręs didesnio dėmesio šviesiaplaukei Augustei, taip susižavėjo tamsute Ievule, kad visus likusius jos atostogų vakarus neatstojo nuo jos nė per žingsnį, naktimis rodė ir taip puikiai įžiūrimas jūros švieseles ir vadino ją savo laimės švyturiu tamsiose platybėse... O dabar... Dabar laimingoji nelaimingai suka galvą, ką jai reiks daryti su tuo gražuoliuku instruktoriumi, iš tiesų koledžo studentu, betaupančiu pinigėlius lėktuvo bilietui į Lietuvą? Ji nuoširdžiai tikisi, kad tas bilietas bent jau turės atgalinę datą, o įsimylėjusiam Lukai užteks santaupų dar ir kambariui viešbutyje, nes antroje Ievos lovos pusėje naktimis paprastai įsitaiso... jos vyras. O planuojamo vizito atšaukti, oi kaip nesinori... Pernelyg saldus tas tolimas uždraustas vaisius, įkūnytas galantiškojo kroato... Žiauru? Aha. Bet ar taip jau retai šitai nutinka, kad galėtumėte piktintis ar smerkti? Tai jokia ne išimtis ir toli gražu ne vienetinis atvejis.
O aš negaliu net įsivaizduot, kaip Lietuvoje susitiks Ieva, Luka ir... dėl jo dūsaujanti Augustė, kuri, nebūdama labai artima Ievai, visų jos kelionės užkulisių nežino...
Ir čia pagalvoju, kaip idealu mylėti žmogų, kurio kasdien nėra šalia... Jis nepareis namo blogos nuotaikos, nežiūrės priekaištingai, jei perjungsi jo mėgstamą kanalą, nepadės iš arbatos ištraukto šaukštelio ant kilimo ir apskritai niekuomet neerzins, nes vieną kitą kartą paskambindamas tikrai vengs piktų emocijų ar bambėjimo priepuolių... Susilipdyti jį galima kokį tik nori!
Tik ką gi man daryti su mintyse, planuose ir ašarose prapuolusiomis draugėmis?..
