Prieš kelias dienas atplėšiau šokoladinį saldainį, kuris buvo kruopščiai įvyniotas į popierėlį su meilės palinkėjimu, ir perskaičiau: “Jei kažkada du buvo vienas, tai tie du esame mes”. Gražu. Ar galiu tai pasakyti dabar šalia manęs esančiam žmogui? Hmm.
Pasaulis mažas. Ypač kai reikia rasti savo antrąją pusę. Netikėtai gali sutikti ją ir už devynių jūrų. Bet tas pats pasaulis tampa labai didelis, kai reikia apsispręsti, ar ta antroji pusė tikrai tavo.
Dar viena mano gera draugė ištekėjo. Už Jungtinių Arabų Emyratų piliečio. Ji pati ten apsistojusi jau keleri metai, todėl nieko čia keista su tom vestuvėm. Juolab kad jai dar Lietuvoj gyvenant labiau patiko tamsaus gymio vaikinai. Štai ir surado savąjį - tegu ir už kelių tūkstančių kilometrų. Skubu pasakyti - jis katalikas, ne musulmonas ir haremo taip pat neturi. Na, man kažkodėl tai pasirodė svarbu... Bičiulė visada svajojo apie didelę draugišką šeimą, ta tikrąja prasme šiltesnį nei Lietuvoje gyvenimą ir juodas vyro akis. Gavo. Ir akis, ir šilumą. Ir gausiai atžalų taip pat užderės, esu tikra.
Kai paskambinau jai vestuvių dieną, bičiulė sėdėjo kirpėjos kėdėje, didvyriškai kentė paskutines šventinio dabinimo akimirkas ir didžiam mano nustebimui greitakalbe pylė į ragelį jai visai nebūdingas abejones: ar tas, kuris ją tuojau tuojau galės pavadinti žmona, iš tiesų yra TAS? Ar netyčia ji nebus užsidėjusi taip liaudyje madingų rožinių akinių ir jei taip, ar tų akinių spalva nuo kaitrios rytų saulės neišbluks iškart po lemtingojo “taip”... Po galais, prieš dvejus metus, prieš pusmetį, prieš savaitę ir gal net vakar ji būtų pasiryžusi mane sudraskyti į skutelius savo ilgais išpuoselėtais nagučiais, jei būčiau pasakiusi apie bent kokią menkutę jaunikio ydelę... Ji, protinga ir praktiška mergina, meilės sampratą man išdėstė taip: “Stabilumas, pasitikėjimas ir ramybė. Jokios žvakutės ir žvaigždutės tam neprilygsta”. Tarsi sutinku, nes protas kalba panašiai, užspausdamas į nelankomą kamputį pasipiktinusią ir prieštarauti bandančią širdį. Bet stabilumas, pasitikėjimas ir ramybė juk gali tapti tokiais pat praeinančiais dalykais, kaip ir aistra su visais romantiškais priedais, ar ne tiesa? Ką tuomet maloniau prisiminti, nevarant savęs į neviltį: žvakutes su žvaigždutėmis ar stabilumo jausmą? Matyt, skonio reikalas...
Sveikinau draugę pati stovėdama ant slidžių snieguotoje Italijos Alpių kalno viršūnėje. Šalia trypė nekantraujantis italas. Naujas mano nuotykių bičiulis atostogų savaitei. O gal naujas susirašinėjimo draugas mėnesiui. Gal metams. O gal reguliarus viengungiškų atostogų partneris? Na, ką čia gali žinoti, kai pasaulis toks mažas. Argi neįveikiami būtų tie nepilni du tūkstančiai kilometrų, jei šis temperamentingas vyras pasirodytų besąs atkaklesnis ir įdomesnis nei tas, kurį palikau laukti manęs Lietuvoje? Ir galų gale, kiekgi dar išsibarsčiusių po pasaulį “simpatukų” tikisi mane sutikti? Su kuriuo iš jų turėčiau pasidalyti saldų linkėjimų saldainį?
Svetimoje šalyje apsispręsti sunkiau. Ir vis dėlto mano abejonių plėšoma draugė tą dieną ištekėjo. Pažindama jos naujai iškeptą jaunikį, įsivaizduoju, kaip jis patenkintas murkė jai prie šono, galiausiai sutramdęs ilgai įkalbinėtą nenuoramą. O aš, nekaltai nusišypsojusi, sumirksėjusi akutėmis, vakare pabėgau nuo italo. Susitikome jau kitą rytą - ir jis net po jam netikėto vakarykščio mano poelgio buvo mielas, negailintis komplimentų ir visai neįsižeidęs. Ech... italai...
Vienareikšmiškai pasirinkti vieną vyrą iš galimų - kaip nučiuožti slidėmis juodąja trasa: viliojamai ekstremalu, žavu ir baugu, ne kiekvienam pasiekiama. Ir kvaila iš anksto spėlioti, kas laukia nusileidus...
