Gediminas savo laiškus diktuoja: ir ne lietuviui, o svetimšaliam dominikonų raštininkui. Tai rodo, kad Gediminas nemoka rašyti, jam, kaip ir dažnam viduramžių valdovui, tai nebūtina. Tai, kad nediktuojama lietuviui raštininkui, irgi nereiškia, kad nebuvo raštingų lietuvių.
Oficialus laiškas į užsienio valstybes turėjo būti rašomas pagal visas taisykles ir “vidinę Europą” pažįstančio bei lotynų kalbą išmanančio raštininko. Situacija su raštu nelabai keičiasi iki XVI a., kai valdovų luomas ima rodyti netgi bibliofilines aistras, o provincijoje situacija lieka ta pati.
Taigi ar lietuviai iki susidūrimo su Europa turėję savo rašmenis ir raštą. Toks teiginys būdingas romantinei istoriografijai, kartais jis keliamas ir šiais laikais. Tokio rašto paminklų neišlikę, bet gal, tarkime, senąsias knygas sunaikino kunigai, jos sudūlėjo, jos kažkur užkastos ar pan.?
Dusburgietis, rašydamas apie prūsus, teigia, kad rašto jie nepažinojo. Tai visiškai įtikėtina, tačiau kiek keblumų sukelia karaliaus Teodoriko laiškas aisčiams (apie 523-526 m.), rašytas lotyniškai ir, kiek galima spręsti, įduotas aisčių pasiuntiniams. Šiame laiške Teodorikas dėkoja aisčiams už dovanas ir kalba iš pasiuntinių sužinojęs apie aisčių norus: bet nesako, kad pats būtų gavęs laišką. Baigdamas laišką, jis teigia perdavęs “jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų”, o tai galbūt liudytų, kad pats laiškas yra tam tikras formalumas ir kad pasiuntiniams žodinė informacija reikšmingesnė. Šiaip ar taip, iš laiško nesimato, kad aisčiai turi savo raštą. Kad, įtikėtina, gali perskaityti - kitas klausimas. Bet savo laiško, kaip regis, jie neatsinešė.
Lietuvių atveju kronikos dar saikingesnės: nerašoma nei apie lietuvių raštą, nei apie jų rašymo bei skaitymo sugebėjimus. Žinoma, galima spėti ir taip: jei kronikos nerašo, kad lietuviai nepažino rašto, vadinasi, lietuviai raštą pažino, bet tai, švelniai tariant, ne koks argumentas.
Lietuvių rašto problema turbūt spręstina kompromisiškai. Mes nežinome archajiško rišlaus teksto kažkokiais lietuviškais rašmenimis, ar bent jau naudojant kitą raidyną. Žemdirbiui rašto nereikia. Kariui įsakymai perduodami žodžiu. Kažkokie ženklai, simboliai, be abejo, įmanomi, galų gale turime juostų raštą, ornamentiką, kuri daugiau talpina mitologinę, religinę, taip pat ir kosmologinę ar kosmogoninę informaciją. Bet kalbant apie raštą omenyje paprastai turima kas kita.
Rašto principai nėra kas nepaprasto, bet ikikrikščioniškoje šiaurės Europoje jie dažniausiai būdavo pažįstami žyniams ir pirkliams. Falsifikatu laikoma Videvučio vėliava (tiesa, ji priskirtina prūsams) ir būtų tokio rašto pavyzdys, bet ir prūsuose, net legendinėje tradicijoje apie rašto kūrinius (pvz., religinę raštiją) neužsimenama, jeigu nekalbėsime apie jau tikrai pramanytą Divoinio kroniką.
Savo tradiciją, išmintį, mokymus žyniai perduodavo žodžiu: keltų druidai laikėsi nuostatos, kad šventų dalykų užrašinėti negalima - lygiai kaip ir Indijos brahmanai. Druidai ir brahmanai žinojo apie raštą - bet jo nenaudojo. Jų tradicija būdavo perduodama iš lūpų į lūpas, - įtikėtina, kad panašiai būta ir baltuose. Sunku pasakyti, ar raštas prūsų ar lietuvių žyniams buvo visiškai nepažįstamas dalykas. Mat kai kurie užkeikimai, ritualinės formulės turi būti užrašomi (pvz., ant tošies ar ant amuleto). Tam gali būti naudojami, tarkime, artimiausio kultūrinio arealo rašmenys (pvz., germanų runos). Bet tokie užrašinėjimai būtų daugiau sporadiški, o ne skirti, tarkime, susirašinėjimui. Nieko keisto, kad galėtų atsirasti vietinė, luomo ar tam tikros genties naudojama runraščio atmaina.
Apskritai raštas atsiranda ten, kur atsiranda jo poreikis. Sėslūs žemdirbiai neturi ko pranešti raštu. Nuolat keliaujantys, judantys vikingai raštą naudoja. Dar vienas luomas, kuriam raštas jei ne būtinas, tai bent jau labai pravartus - pirkliai. Importo ir eksporto baltų kraštuose pastebima bent jau nuo žalvario amžiaus, kiek čia pačių baltų veiklos, neaišku, bet Gintaro kelio funkcionavimas neabejotinas. Manyti, kad baltai į jį neįsitraukė, naivu. Savi pirkliai taip pat turėjo atsirasti. Tiesa, XIII-XIV a. padėtis kita, bet Lietuvoje atsiranda svetimšalių pirklių, - tiek vokiečių, tiek slavų, - kurie, žinoma, raštu naudojasi. Atsiranda krikščioniškų konfesijų - raštu pagrįstų religijų atstovai, vienuoliai, kunigai. Bent jau diduomenės aplinkoje raštas ima funkcionuoti, kaip ir turto kaupimo bei mainų srityje. Jau XIII a. raštas tampa neišvengiama užsienio politikos dalimi, tegu laiškus rašo ir svetimšaliai.
Tarkime, Jogaila skaityti nemoka: taip lietuviams 1384 m. perėmus priešo laišką, tą laišką perskaito “greta stovintys”, tiesa, laiškas dar ir vokiškai rašytas. “Greta stovintys” tikriausiai Jogailos artimiausia aplinka, bet jau ne koks specialus vertėjas, kurį reiktų kviestis, o keli Jogailai artimi asmenys, mokėję vokiškai skaityti. Taigi raštas ir kitų kalbų mokėjimas tarp diduomenės keleri metai iki krikšto jau nebe retenybė.
