“Lina” startavo pernai kaip meilės ir dietų žurnalas. Jau šeštas numeris rodo, kad meilės sumažėjo, reklamų nepagausėjo, adresate tampa nebe “universali” moteris, o nelabai protinga ir išranki, labai atsiprašau, moteris iš gilios provincijos. Ką gi ir jai reikia paveikslėlių. Gal ir svajonių, bet kad tokių nedaug. Apie asmenybę nekalbu, jos pėdsakų nerasta.
“Lina”. Pasaulis moters akimis. Neišgalvoti gyvenimai. Mada. Grožis. Virtuvė. 2003 m. kovas, Nr. 3 (6). Pusmetis rinkoje, matyt, nedavė “Linai” šansų įsiterpti į miestuose skaitomų žurnalų rinką, sunkūs ir brangūs ją nukonkuruoja, jei kalbame apie pajėgesnę pirkėją, o plonų ir panašių aibės. Kaina - 3,49 Lt. Apimtis - 66 p. be viršelių. Kad su “Lina” per pusmetį neįvyko tai, kas, tarkime, pavyko to paties “Veido” koncerno leidžiamai “Laurai”, nieko nuostabaus. Rinka vidutinio lengvojo svorio žurnalų prisodrinta. Reklama eina į storuosius žurnalus. “Linoje” jos nelikę. Nebarterinės reklamos numeryje beveik nėra, tai viską ir pasako. Dabar, regis, ji orientuojasi į nelabai išrankią nenusakomo amžiaus provincijos skaitytoją. Arba į atsitiktinę smalsuolę palei miesto kioską, bet šioji vargu ar pirks antrą sykį.
Temos, kaip ir dera tokiam žurnalui, - “neišgalvotos istorijos”. Ir kažkokia maišalienė iš po ranka pasipainiojusių spalvotų daiktų. Žurnalas nieko neteigia, skaitytojos neorientuoja, nesiekia daryti atsakingą ar atvirkščiai, kaip kai kurie leidiniai - gundyti žaviu neatsakingumu. Kartais.
Provincijoje viskas kitaip. Maždaug kaip per televizorių. Samdinės ir ūkininko romanas. Trenkia tyru naivumu ar kuo daugiau: “Viskas įvyko savaime. Pamilau jį. Visada svajojau, kad mano vyras bus šviesiaplaukis ir mėlynakis, o Česlovas kaip tik toks. Maniau, kad galiu juo pasitikėti”, - pasakoja moteris neužsikosėdama nuo kvailumo. Mėlynakiai ir blondinai juk patikimi kaip traktoriai, nepaveda. Toliau interviu su dainininke Birute Petrikyte, kurį savo meilę sutiko jūroje. Kaip buvo išburta. Undinių uodegų pėdsakai, kopų balsai. Dar viena ponia, sutikusi cirkinininką, metė kirpėjos amatą ir pati tokia tapo. Cirkininke, neišgalvota ir labai romantiška - trečioji istorija. “Kad suprastum, kas yra cirkas, reikia jame pagyventi”, - sakosi pasakojimo herojė, “Čia mes kalbamės savita, tik mums suprantama kalba”, - tęsia ji ir kaip pasirodo, su šiaip žmonėmis ji jau nebesusišneka, pati prisipažįsta. Ko norėti, cirkakalbė. Bet poroje kaip poroje - prisipažįsta, kad kartais apsipyksta, bet vėl susitaiko. Pritrenkiantys prisipažinimai. Toliau - gražiau. Kaip sulieknėti per septynias dienas. Visai gerai prieš vasarą, receptas kietas ir greitas. Ypač toms, kurių “figūra sportiška” (Ką tai reikštų? Grakšti? Kresna? Kaulėta?). Straipsnis apie tai, kuo skiriasi vyras ir moteris. Labai susidomėjęs perskaičiau, bet nieko nauja. Iš esmės - tuo pačiu. Toliau - kaip viena moteris nusišovė, t.y. susigavo, vokietį. Suprask - tai bent. Po to blyneliai, blyneliai ir dar kartą blyneliai. Teisės patarimai, senas sapnininkas (prancūziškas, bet vis tiek, ar kaip tik dėl to kvailas ir netinkamas nūdienai). Tarkime, ar dažnai sapnuojate dailidę?
Nepasakysi, kad kažkas kažko tame žurnale nedaro, bet tas, kas daroma, visuose kituose daroma arba geriau, arba pigiau. Vidutinių žurnalų lygoje, tarkim, dizainu ir išvaizda kokios “Editos” nepaveja, o turiniu prilygsta tiems, kurie tekainuoja du litu. Istorijos, dietos, blynai.
Kas čia blogo? Nieko, bet reklama neina. Nuobodu, ir tiek. Jei “Liną” provincija perka, tai gal ir atsiperka leidyba, bet tiražas nenurodytas, tad greičiausiai projektas per pusmetį rezultatų nedavė. Vien išpirktu tiražu remti “Liną” gali tik provincija. Kiek pakitęs, grubesnis jos stilius liudytų, kad arba taip ir yra arba to siekiama. Bet “Linos” reikalai neklesti, reklamos per pusmetį ji nesusigraibė, o tai reiškia nubloškimą į trečią lygą.
