Per petį pasižiūrėjęs vargiai atskirsi, kokį žurnalą iš tų galingiausiųjų penketuko ji atsivertusi. Ar “Cosmopolitan” (http://www.cosmopolitan.lt/200402), ar “Moterį” (http://www.moteris.lt/), ar Stilių plius (http://stiliusplius.lrytas.lt/2004/01/), ar “Laimą” (http://www.redakcija.lt/laima/index.php), ar Ievą (http://www.ieva.lt/). Nors taip tik pirmam vyriškam žvilgsniui - reklamos tos pačios, vienodai marga, apie spermatozoidus, seksą ir dailius daikčiukus rašo visi moteriški leidiniai.
“Moteris”, mano žiniomis, kurį laiką manėsi ištempsianti be “pornuchos”, bet prieš metus ponių skaitytojų primygtiniu pageidavimu “pornuchos” skyrelis, ar net pusantro, atsirado. Taigi moterys mėgsta mylėtis ir pageidauja, kad šitas reikalas būtų daromas su išmanymu ir atsidėjus, o ne šiaip tiap liap.
Vis dėlto skirtumai tarp leidinių apčiuopiami. “Laima”, tarkime, ir žmonoms, ir meilužėms. Bet jos idėja - leisti moteriai atsikvėpti, pabėgti. “Laima” rašo apie viską, išskyrus vaikus. “Stilius plius” skirtas silpnaprotėms ir aukštuomenei. Abi visuomenės klasės skaityti nemoka. Joms “Stilius plius” ir rašo - atsargiai, po truputį, kad ponia nepervargtų ir kad ne tik skaitančiai damai, bet ir jos pudeliukui būtų aišku. Užtat daug garsių ponių ir ponų prifotografuota. “Moteris” irgi turi puikų fotografijų masyvą. Pats žurnalas apytiksliai skirtas smalsioms ištekėjusioms vidutinių ir kiek aukštesnių (pageidautina vyro) pajamų damoms. O “Cosmopolitan” skaitytojos turėtų būti karjeros moterys ir ryžtingos studentės. Pirmajame šiųmetiniame “Cosmo” numeryje jau ant viršelio siūloma pa(si)mokyti, “kaip rasti ir mylėti savo tašką G”. Taigi karjera iš pradžių, o antra - visa kita. “Cosmo” piešiama moteris išranki, valdinga ir su pautais. “Ieva” sunkiausiai apibrėžiamo žanro, gal moterims, norinčioms ištekėti už turtuolio, užsieniečio, be to, lyg ir siekia palaikyti moters iracionalumą, ko nedaro “Cosmo”, bet daro, sakykime, “Laima”. Psichologinių kertelių visur, interviu - visur, reklamos irgi. Bet su aktore Liudmila Gurčenko “Ievos” interviu mažulytis, nors anonsuotas ant viršelio. Nieko iš jos neišpešta, kaip reikiant neišsikalbėta. Visi žurnalai talpina mažiau teksto nei žiūrimosios informacijos, netgi atmetus reklamą vis vien tekstų mažiau nei vaizdo.
O visiems žurnalams bendra tai, kad visi be mažiausios išimties traktuoja moterį kaip bakteriją ar amebą su konkrečiomis funkcijomis. Žurnalinė moteris griežtai aprėžta. Tikros moterys groja, varo biznį internetu, rūko “Red vaitą”, sekretoriauja, klausosi “Radiocentro” ir Lietuvos radijo pirmosios programos, žiūri krepšinį, žliumbia, šluosto vaikams užpakalius, tačiau projektuoja save į ateitį visai kitais principais, nei duoda žurnalas. Tikra moteris - tai atviras projektas. Ir ji tai suvokia. Moteris “gyvai”, “in live”, yra atsakinga, leidžianti sau kartais ir kvoštelėti, bet ji vengia uždarumo. XXI amžius yra kiek kitoks nei XX. Moterys žino, kiek daugel dalykų yra reliatyvūs, ir siekia prisirišdamos neprisirišti, joms apsisprendimui reikalinga informacija, o ne stereotipai. Žurnalai kiša XX a. vidurio ir pabaigos moters standartus. Moterys, kurios kišamos į šitų leidinių Prokrusto lovą - vyro priedėlis arba atskiru atveju (“Cosmo”) pačios pusvyrės.
Žurnalai rodo siekį, kuris moterims formuojamas - susirasti vyrą, o susiradus užsitikrinti seksualinę ir materialinę gerovę, kartkartėmis pašokinėti į šalį, tačiau iš esmės jos funkcija, - ir gyvenimo draugo beieškant, ir jį suradus, - pirkti. Moteris turi save parduoti kaip galima brangiau - tam visa kosmetika, pamokančios gyvenimo istorijos, papuošalai, mados, psichologo patarimai. Pardavusi ji turi imti vartoti kiek įmanoma daugiau. Kaip įsigyti pinigų, kaip juos uždirbti - ši tema moteriškuose žurnaluose apeinama taip pat stropiai, kaip ir kultūra, teatras, knygos, internetas, feminizmas, mokslas, politika ir t.t. Žurnalai vaizduoja teikią moteriai patarimus ir jai labiausiai tinkamą gyvenimo būdą, tuo pačiu metu užpildydami laisvalaikį. Laisvalaikis su nauda, t.y. laisvalaikis apsvarstant pirkinius. Moteris laisvalaikiu svarsto, kaip apsirengti, išsitrinti ir išsikvėpinti, kad pati būtų prekinė funkcija ir lįstų prie vyro su gerai apsvarstytais ir motyvuotais reikalavimais - pirkimo motyvaciją duoda tekstas ar reklama žurnale. Todėl tie moteriški žurnalai yra ir poveikio vyrams priemonė, t.y. jų piniginei. Būtent tie žurnalai, piešdami aukštesnio vartojimo lygmens viziją, skatina moteris spausti vyrus - karjerai, pinigams. Tarkime, apsisprendę viengungiai į karjerą spjauna. Kam plėšytis, jei alui užtenka? O vedę aria.
Kiekvienas moteriškas žurnalas kala moteriai vienokį ar kitokį stereotipą. “Turtinga išdykėlė”, “Vyrų svajonė”, “Laisva ir nepriklausoma”, “Garsaus, bet turtingo žmona” ir t.t. Gyvenime tokie stereotipai stabdo. Jie veikė XX a. - ir buvo tikrovė, dabar šie žurnalai teikia klaidingas tapatybes. Gyva moteris visada yra “ir”, “dar”, “bei”, stereotipas jos neišsemia. Tokie žurnalai, lyg turintys užpildyti moters laisvalaikį, veikia daug nuodingiau nei kasdienė spauda. Jie tušti ir tuštumą piešia kaip moters etaloną. Stereotipo nelaisvę - kaip asmeninį išsivadavimą. Pirkimą kaip esmišką raiškos būdą. Iš moters daroma patelė, kuri apibrėžiama tik per santykį su vyru; moters savimonę žurnalai brėžia pagal tai, ar ji žmona, ar meilužė, ar laisvai keičianti partnerius. Tik būtent vyras yra ir lieka jos identifikacijos pagrindas. Žurnalai rodo, kad jie teikia moterims plačią laisvę, pateisina ir atleidžia ar drąsina keisti statusus. Bet kas ta laisvė? Laisvė keisti savo santykio su vyrais modelį. Betgi tai ne viskas. Ta laisvė keisti vis vien moters neišveda iš patelės gardo. Ji yra tik tarp kito, neesminė smulkmena, o ne siekių viršūnė ir pabaiga.
Žurnalai rodo, kad daugiau negali būti. Tiesiog negali. Čia moteris ir užsibaigia. Kiekvienas žurnalas - vienokia ar kitokia, spalvota, bet dėžė.
Tarkime, neįsivaizduoju bendravimo su moterimi, kuri tokius žurnalus skaito. Politiškai nekorektiška, bet abiejų lyčių idiotų bijau nuo mažumės.
