Irako karas apskritai ir Irako karas Lietuvai? Joks karas nėra gerai, tačiau šiandien bemaž viskas, dėl ko taikiai nesusitariama pajėgesniojo naudai, sprendžiama ginklu. Karų ir teroro pasaulis jau knibžda. Teroras beprasmis, karai irgi, nes po jų vis vien nusistovi šiokia ar tokia, bet taika.
Irako karas pasidarė per arogantiškas. Amerikonai galėjo pasilikti tris keturias galingas bazes, uostus ir užsitverti nuo likusio Irako bei jo problemų; tačiau JAV nori visko arba nieko. Tai yra “nieko” tai jos nenori. Jos nori imti kontroliuoti visą Irako ateitį, ekonomiką, politiką, bet nesuskaldžius Irako to nepavyks padaryti. O eventualių irakietiškų bantustanų kontrolė ar provincijų valstybingumas sukeltų dar didesnę krizę ir konfliktai nesibaigtų pusę šimtmečio. Iraką paversti demokratine šalimi gal ir galima, bet tam reikia mandagumo. Karinio mandagumo. Iš vokiečių belaisvių amerikiečiai berods nesityčiodavo, kaip ir vokiečiai privilegijavo amerikonų ir britų belaisvius. Yra ribos ir kare. Nors kas tas ribas pirmieji peržengė? Bet faktas, kad karas pakeitė pobūdį esmiškai.
Karas tapo nekonvencinis. Partizaniniai karai apskritai kitokie nebūna. Ir nelabai aišku, ar dabar tęsiasi tas pats Irako karas, ar jis jau perėjęs į partizaninio karo fazę. Jei pripažinsime, kad tai partizaninis karas, nežinia, ar mūsų vyrai ten reikalingi. Mes su partizanais neturime reikalo kariauti, patys tokie buvome. Jei Irako liaudis nutaria, kad okupacija pernelyg užsitęsė, mes neturime ten ką veikti. Bet tai viena dalyko pusė. Kas dėtųsi, jei koalicijos pajėgos apskritai būtų išvestos iš Irako? Ne taika stotų, o nesibaigiančios pjautynės ir tai, manding, abejonių nekelia.
Irake susilieja karo tąsa, partizaninis karas vietose ir terorizmas - ką tokiu atveju daryti? Karo tąsos atveju mes turime vykdyti savo įsipareigojimus ir likti ten, kol vyksta karo veiksmai, iki pat pergalės. Tačiau karas perėjo į sunkiai nusakomą pobūdį - okupacija ar išlaisvinimas iš koalicijos pusės? Iš išlaisvintųjų pusės - teroras ar partizaninis karas? Ir kas gali atskirti partizaną nuo teroristo? Tik ideologija. Teroristas laiko save laisvės kovotoju, okupacinės armijos vadovybė - teroristais, banditais ir pan. Prisiminkime sovietmečio pokarinės Lietuvos partizanus, banditus, stribus - visi veikė panašiai, tik žudė kitų idealų vedami. Sovietams partizanai buvo banditai, šiandien būtų sakoma - teroristai.
Taigi vis dėlto manyčiau, kad dabar Irake vyksta teroristinis-partizaninis pasipriešinimas okupacinėms išlaisvinimo pajėgoms (ir čia jokių kalambūrų). Tad tokioje situacijoje imti ir tarti, kas būtų teisinga - palikti mūsų karius ar išvesti - ideologinis ar filosofinis klausimas, o ne politinis. Tai yra viskas priklauso nuo to, kokią ideologiją prisiimame ir ar jaučiamės Vakarų civilizacijos dalimi, kovojančia už savo interesus naftinguose rajonuose dėl išteklių kontrolės bent artimiausius dešimtmečius, ar humanistais, negalinčiais siųsti savo karių pavojun (lai kiti stovi ir žūva), ar antiglobalistais, manančiais, kad tai partizaninis karas net tada, kai naudoja nekonvencines priemones.
Jei mūsų ideologijos yra antra ar trečia, vadinasi, karių išvedimo klausimą reikia kelti.
Tik tada liktų dar vienas politinis-militaristinis klausimas - ar mums reikalingi kariai, aukščiausio lygio profesionalai?
Tik tokiose realiose kovinėse situacijose atsiranda patyrę ir patikimi kariai; o ar ne už tokias karines pajėgas kovojome, verždamiesi į NATO?
Iš tikrųjų Irako kontrolė Vakarams reikalinga, kaip greitai prireiks Irano ar Šiaurės Korėjos kontrolės - tie procesai nesibaigiantys ir jie liks tokie - prieštaringi.
Karai tęsis. Ir bent kokią įtaką pasauliniams procesams turės tie, kurie tuose karuose dalyvaus.
