Gyveno toks tylus ramus žmogus, kurį visi kamuodavo keistu klausimu, kodėl jis neskraido, ir tas žmogus nebuvo patenkintas. Jam visai nesinorėjo skraidyti, be to, jis ir nemokėjo. Bet žmonės nepaisė jo norų, ketinimų ir pomėgių. Jis norėjo tik rašyti eilėraščius dailiais jambais. Bet kam kas galvoje. Jam kalbėjo, kad Lietuvoje demokratija ir jis turi paklusti daugumai. Ir jos poreikiams.
Vieni norėjo, kad jis lakstytų ore kaip patrakęs pagaikštis, kitiems labiau magėjo, kad tas žmogus skrietų oriai ir plasnotų sparnais iš gražaus kiniško popieriaus. Treti sakė, kad jiems visiškai tas pats, kokiu būdu jis skraidys, bet geriausia, kad skraidytų tinkamai apsirengęs: juodu kostiumu, nelyginant į pagrabą susirengęs džentelmenas. Ir kad dar turėtų ką nors tautiško, – ar juostelę, ar tiesiog ženkliuką su Seimo atvaizdu ar Trispalve.
Ir dar tas žmogus buvo prašomas, kad jau dabar skraidytų virš Vilniaus – naktimis – virš Valdovų rūmų ir norėjo taip jį parengti Tūkstantmečio paradui, nes būtų gražu, kad jis imtų ir praskristų visoms delegacijoms virš galvų, ir visi tuo stebėtųsi bei kalbėtų tarpusavyje, mongoliškai ar suomiškai: štai koks lietuvių mentalitetas ir identitetas, jis palaiko žmogų net tuščioje erdvėje. Net propelerio nereikia, kaip tam švedų literatūriniam herojui. O švedai tai nagus nusigraužtų. Jie net nekalbėtų nieko. Tokie jie būtų sutrikę.
Taigi minėtas žmogus nutarė paklusti daugumai ir ėmė mokytis skraidyti, iš pradžių šokinėdamas nuo mazuto statinės, bet skraidymo pojūčio nesulaukė. Nuo tų šuoliukų jam tik skaudėdavo blauzdos. Netgi blužnį skaudėdavo tam ramiam žmogui.
Tada jis pakeitė taktiką ir ėmė žiūrėti, kaip skraido zylės, varnos, gandrai, vieversiai, antys. Paaiškėjo, kad jos skraido savitu, nepakartojamu stiliumi. Kur ten jį pamėgdžiosi, tą stilių, be to, iš taip aukštai pakilęs ir užmiršęs plasnoti, gali nukristi ir skaudžiai užsigauti.
Žmogus pamėgino žiūrėti, kaip skraido angelai, tik angelai pro jo pakaušį praskrisdavo retai ir taip greitai, kad jis jų net nepastebėdavo. Be to, paaiškėjo, kad angelai permatomi. Ką ten iš jų pasimokysi...
Tada žmogus pagalvojo, kad dar yra tokia skraidanti gyvūnų rūšis – pegasai, o jis pažįstąs poetą, kuris dažnai rašo apie Pegasą ir kad kartais jojąs ant šio sparnuoto balto žirgo mažumėlę. Šimtą kitą mylių virš girių ir klonių – toks tad būdavo to poeto maršrutas padangėmis. Mūsų žmogus pamanė, kad jam reikia ne tiek daug. Kilometro kito. Ir jis nuėjo pas pažįstamą poetą pasiskolinti Pegaso. Poetui paėmė butelį brendžio, o Pegasui avižų maišelį; avižų gauti pasirodė gan sunku, jų rado tik sveikuolių parduotuvėje. Tokiomis lauktuvėmis jis norėjo sušildyti atmosferą. Išsyk nuteikti palankiai abu pokalbio personažus. Tačiau poetas, kad ir kaip keista, labai susijaudino, pasakė, kad Pegaso nė už ką neduos, brendį pasiėmė, o avižų maišelį užpylė tam žmogui ant galvos ir išstūmė jį pro duris.
Žmogus nuliūdo ir pasipiktino poeto šykštumu ir negražiomis manieromis. Bet rankų nenuleido. Jis nuėjo į Kinijos ambasadą ir paprašė kokio drakono, tegu ir nedidelio. Kinai mandagiai linkčiojo galvomis, šypsojosi ir sakė, kad kultūrinės revoliucijos laikais drakonai buvo išnovyti drauge su žvirbliais ir dabar jų populiacija atsigauna labai lėtai. Bet jie gali pasiūlyti jam milžiniško drakono modelį, kurio viduje yra mažytis sklandytuvas, tiesa, tik brėžinį, o viską žmogus turėsiąs susimeistrauti pats.
Žmogus sutiko ir greitai siuntiniu gavo instrukciją ir konteinerį su kinišku plonu popieriumi, iš kurio paprastai gaminami drakonai. Buvo ir instrukcija, deja, kiniškais hieroglifais parašyta.
Žmogui teko pasitelkti savo nuovoką. Ilgai meistravęs ir sukęs galvą, jis išties sumeistravo tokį drakoną, bet su propeleriu. Kitaip jam niekas neišėjo. Drakonas rijo žibalą kaip šimtą metų nerijęs bei neėdęs, bet žmogui pavyko subalansuoti kuro bakus ir paslėpti juos tarp spalvoto popieriaus ir žvynuotų žvilgančių sparnų. Tiesa, drakonas tegalėjo paskristi kokį kilometrą kitą, bet ar daug tam žmogui reikėjo?
Drakoną jis išpuošė tautinėmis juostelėmis ir įtaisė garsiakalbį, kuriuo jis – ar nuduodamai drakonas – galėjo sveikinti apačioje susirinkusią karalių, karvedžių ir ambasadorių minią.
Paskirtąją dieną, kai apačioje susirinko didžiūnų minia, žmogus pasibalnojo savo drakoną, ant kurio šono dar spėjo parašyti „Darius ir Girėnas“, kad niekam nekiltų abejonių dėl drakono tautiškumo ir patriotinio užsiangažavimo. Startavo jis nuo Bekešo kalno, kurį laiką nuo skardžio krito strimgalviais žemyn, bet drakoną pagaliau suvaldė ir jis visai pusėtinai skriejo Gedimino pilies aukštyje. Per garsiakalbį jis šaukė:
– Valio, prieš tūkstantį metų mes užmušėme Brunoną, amžina šlovė! Šlovė lietuviškai kuokai! – mat tas žmogus buvo prisiskaitęs istorijos knygų ir suvokė, kokia proga visos šitos iškilmės.
Komisija, pavedusi šiam žmogui perskristi iškilmių aikštę, stebėjosi tokiu netradiciniu metodu, bet iš esmės niekas negalėjo prikišti, kad drakonas kiniškas. Kalbėjo jis lietuviškai ir neabejotinai buvo susipratęs patriotas.
Deja, atsakingiausiu momentu įvyko kai kas netikėta: drakonas pasviro ir kažkas atsitiko žibalo bakams, jie ėmė leisti kurą ir drakonas, tebešūkaliodamas patriotinius šūkius, pralėkė virš išrikiuotos paradinės minios, apipurkšdamas ją žibalu, o galiausiai taranavo patį naujausią stiklo bokštą Katedros aikštėje, kuris sudužo į druzgus. Žinoma, su visu drakonu.
Vieni juokdamiesi, kiti keikdamiesi nuėjo persirengti, ceremonijos pradžia buvo atidėta kelioms valandoms, o tam žmogui imta prikaišioti atsakomybės trūkumą ir avantiūrizmą, norą pakenkti valstybės prestižui ir tūkstantmetei Lietuvos muitininkų garbei, pakėlusiai Brunoną ir Lietuvą į šlovės aukštumas vienu moju.
Žmogus liūdnas nuėjo ant Neries skardžio ir, žiūrėdamas į upę, graudžiai raudojo.
Bet čia nutiko netikėtas dalykas, keičiantis visą mūsų pasakojimą.
Prie žmogaus priėjo graži laiba mėlynakė mergelė ir paklausė:
– Žmogau, ko tu verki bei raudi? Tu padarei didelį darbą, tu kūrei tai, kas neįmanoma, ir tau pavyko. O aš tokius vyrukus mėgstu, – tarė mergelė.
– Man nepavyko, – liūdnai atitarė sriūbaudamas žmogus, bet viena akimi jau žiūrėjo į mergelę, nes ji buvo graži ir su miniatiūrine arfa rankoje.
Ta mergelė pasakė, kad viskas niekai, pavyko ar nepavyko, bet jis savo veikla įrodė esąs poetas ir kūrėjas, nebijantis iššūkių, o poetams net pralaimėjimai yra pergalė. Nes geri pralaimėjimai svarbesni už vidutinius laimėjimus. O ji pati esanti Mūza. Ir pasirinkusi jį už poetinius ir kūrybinius siekius.
Negaišdama laiko, ji apglėbė jį ir nuskrido vėl knibždančios aikštės link. Mūza buvo kitiems nematoma, tad atrodė, kad tas žmogus skrenda pats vienas, ir visi rėkė iš nusistebėjimo ar pavydo, o paskui apie tai parašė viso pasaulio laikraščiai.
O mergelė nusinešė tą žmogų ant aukšto kalno, kur stovėjo pilis, ir jie ten gyveno ilgai ir laimingai.
