Skamba visai neblogai, ar ne? Pavadinimo geriau neversti, nes taip paslaptingiau. Iš tikrųjų žodis apibūdina vulgarią linksmuolę, smagią palaidūnę. Tačiau juo vadinamas patiekalas, priešingai, yra netgi asketiškas.
Būtų klaida manyti, kad jį sukūręs šefas norėjo taip akcentuoti kliento ar klientės, kuriai buvo skirtas šis valgis, charakterį. Visai ne. Tiesiog patiekalas atsirado labai populiariame Paryžiaus restorane, kuris pagal savininko ir virtuvės šefo vardą buvo pramintas “Paillard Bellevue Palace”. Taigi “Paillard” šiuo atveju yra tik pavardė.
Tiesa, labai garsi pavardė. Tarp restorano klientų būta ir garsių menininkų, ir net karališko kraujo valgytojų. XIX a. pabaigoje vienas žinomiausių meniu patiekalų buvo “Le Pommes Georgettes” - orkaitėje keptos bulvės, įdarytos omaro faršu. Tačiau laiko išmėginimą geriausiai išlaikė “La Paillard”. Šį pavadinimą tikrai rasite prancūziškos virtuvės tradicijas puoselėjančių restoranų valgiaraščiuose. Tad visai pravartu žinoti, kas po juo slypi.
Na, o slypi nelabai didelė paslaptis - nesunkiai pagaminamas patiekalas jautriam skrandžiui. Tai paprasčiausia nedidelė ir plona veršienos raumens išpjova, kurią reikėtų pamušti mėsos plaktuku, iš abiejų pusių aptepti alyvuogių aliejumi ir kepti ant gerai įkaitintos bifštekso skardos arba storos sunkios keptuvės.
Po minutės gabalėlį apverskite naudodamiesi mentele, kad nepažeistumėte susidariusios luobelės ir išsaugotumėte tą truputį mėsos sulčių, kurios pagardins kepsnį. Iškeptą mėsos gabalėlį pasūdome ir patiekiame apšlakstę citrinos sultimis su garuose virtomis daržovėmis arba žaliomis salotomis. Užsigeriama švelniu baltu vynu.
Jei mėsa gera ir kepimo laikas tiksliai nutaikytas, gali būti net labai skanu. Na, o darbo sąnaudų, kaip supratote, beveik jokių. Galima įtarti, kad tai dar viena gana svarbi patiekalo populiarumo ir jo ilgaamžiškumo paslaptis.
