Rėkti - tai tylėti, o tylėti - tai išduoti. Maždaug tokia mintis pakibusi ties žmonėmis, mąstančiais, ką jie gali pakeisti šiandieninėje Lietuvoje. Jeigu šūkausi prie kavos su bendradarbiais, piktinsiesi internete, - ar tai ką nors pakeis? O jeigu nesipiktinsi - išduosi bent jau demokratijos siekius. O jei įširdęs ar atvirkščiai - viską ramiai apsvarstęs subalsuosi už vieną ar kitą partiją - pastebėsi, kad niekas nepasikeitė. Sistema liko.
Eiti į emigraciją - vidinę ar tikrąją? Pagunda didelė.
Ir viskas yra blogai, visi variantai.
Vienas gražus rytas gali sugriauti gyvenimą: arba padaryti jį nepakeliamai tvarkingą, arba pareikalauti atsakomybės, arba pasiūlyti pažvelgti į horoskopą, arba pasiūlyti į viską spjauti. O būti savimi? - ir šis pasiūlymas sulaukia ypatingo susidomėjimo, kur jau ne, kur jau ne. Būti savimi gal reikštų tiesiog būti ir nieko nedaryti, o gal nedaryti - tai jau ir reiškia būti? Bet tada daryti reiškia nebūti, ar ne?
Sakykime, kartais geriau nesiangažuoti į politines švytuokles, juolab neaišku, kas jas siūbuoja ir kokiais tikslais; tegul politikai patys pešasi ir patys sprendžia, tam jie ir politikai. Nors, tiesą sakant, pas mus viską tvarko berods politologai. Tuo geriau. Jei nėra politikos, kam nervintis?
Reakcija į politinius ir korupcinius atgarsius, lygiai kaip ir teisėsaugos nesuvokiamus judesius, šiokios ar tokios, bet spaudos laisvės varžymus yra turbūt kiekvieno, kuris žiūri televizorių, būklė. Lietuviai nervinasi. Vieni korumpuoti, kiti melagiai, treti agentai, ketvirti... ir šitaip, dar nuo Sąjūdžio laikų įsiūbuotas politinių virsmų kaip nuosavų potyrių išgyvenimas nepalieka ramybėje ir šiandien. Didelė depresijų dalis kyla dėl to, kad demokratijos perėjimas oligarchams išgyvenamas kaip Lietuvos katastrofa. Tačiau dar nuo ankstyvosios Lietuvos laikų aidi šizofreniškas šūkis - yra blogai, bet bus geriau, yra blogai, bet lai žmonės kenčia, nesikiša, nes priešas nesnaudžia. Ir jei mes išeisime, tarkime, į gatves, tą išnaudos priešiškos mums jėgos. Taigi, matai blogį, bet graužkis, varyk viską į vidų ir gyvenk Lietuvai.
Ir dabar ta inercija veikia; žmonės graužiasi, šnekasi arba ir šaukia, bet šiuo atveju tik interneto portaluose, išsirėkdami komentaruose, išgyvendami ir norėdami teisybės, ir tik jos. Bet tam komentarų kilometrai ir skirti - nuleisti garą. Išsirėk, ir palengvėja. Na taip, bet nepagerėja. Bent jau viešai rėkti apie problemas, demonstruoti ar, geriausia - kurti visuomenines organizacijas ir per jas veikti? Bet korupcinė sistema tokia galinga, kad jos nepaveiksi. Tai irgi faktas. Ir toliau piktinamasi foteliuose. Vardan tos... Ir vardan korupcijos klestėjimo.
Kita vertus, aš žinau, kad nekorumpuotų visuomenių nėra. Žinoma, mastai skiriasi. Tokia maža šalis kaip Lietuva yra pasmerkta korupcijai. Per daug giminių ir pažįstamų.
Tad nieko čia kaip ir nenuveiksi, tik radikalus sistemos pertvarkymas gali ką pakeisti. Tik tai iliuzija. Pakeisti gali tik trumpam arba greičiausiai - pakeisti korupcinių ryšių kryptis. Visuomenė gali sykiais džiūgauti, kad kažką pavyko pakeisti, nuversti, sutramdyti. Bet išties ji tik suteikia vienai oligarchų grupuotei geresnes galimybes nei prieš tai turėtas, bet įdomiausia, kad ir nuverstasis klanas irgi niekada nelieka nuošalyje, jis iki galo nepašalinamas iš sistemos.
Tad visa politinė veikla ar visuomeninė veikla beprasmiška? Žinoma, kad šiuo požiūriu taip. Sistemos nesugriausi.
Išeitis būtų palikti rietenas besiriejantiems, o patiems tvarkytis seniūnijų ir visuomeninių organizacijų, klubų pagrindu ir kelti sau ne kentėjimo su vienu ar kitu lyderiu ar partija užduotį, ne vaizduotis, kad kovoji su blogiu priešakinėse linijose, o užsiimti savirealizacija, ir tik ja. Piešti, daryti karjerą, jei turisi ūpo, muzikuoti, skaityti, šviestis, mokytis ar mokyti ir t. t. Melstis, badauti, užsiimti kulinariniais atradimais ar sportu. Ar geriausiai viską kompleksiškai, kiek jėgos ir amžius leidžia. Mesti klaidingą identifikacijos kryptį, kai tapatinamasi su viena ar kita televizijose ir spaudoje besikaunančia jėga. Taip gyvenimą pražiopsosi.
O ką daryti, kai tie ar anie ir vėl prisidirba? Rėkti, - kodėl gi ne, pagal antiglobalistų modelį. Tačiau garsiai ir ne savo nervais bei vienišumu, o per visuomenines organizacijas. Visada yra visuomeniškai angažuotų žmonių, mėgstančių būti lyderiais ir rėkti. Lai jie tuo ir užsiima. O tie, kurie visuomeninėje veikloje dalyvauja iš meilės gamtai, istorijai ar turistinėms kelionėms, mielai lyderių vietas užleis. Matyt, visuomenės instrumentarijus valdžiai paveikti turėtų ir būti visuomeninės organizacijos. Jos akimirksniu sureaguotų, kai būtų pažeidžiamos jų pomėgius ar polinkius prižiūrinčios teisės. Ir sureaguotų profesionaliau nei, sakykime, partijos. Tiesiog įtakų ir poveikių svorio centras galėtų persikelti kitur - į seniūnijų piketus ar kraštiečių draugijų mitingus. Visuomeninėse organizacijose, beje, korupcija neegzistuoja arba ji juokinga.
Ir pabundi vieną rytą, nustebęs, kad visiškai neįdomu įsijungti žinias ir kad vakare lauki per TV sporto varžybų, o ne eilinio skandalo ar jo demaskavimų. Ir ne neteisingo ir korumpuoto teismo nuosprendžio, o teisingo verdikto, nes teisme galutinį sprendimą priimtų prisiekusieji. O tai ir yra visuomenės įsiveržimas į pačią klano šerdį. Tai yra būtų. Klanas taip apsidangstęs ir tokią neviltį įkalęs į žmonių širdis, kad jie tesugeba plūstis.
Kas liko iš LDK? Ar tai buvo šlėktų demokratija su fasadiniu karaliumi? Ar greičiau oligarchų valdžia, oligarchų su savo nuosavom kariaunom, nuosavom pjautynėm ir interesais, kuriuos ir vykdė paperkami šlėktos Seime ir silpnas renkamas monarchas. Bent jau antroje Abiejų Tautų Valstybės raidos pusėje buvo kaip tik taip. Kaip tik taip, kaip šiandien. Beje, visa sistema, kaip ir anksčiau, vadinama laisve ar demokratija. Tik demokratija ir laisve ne visiems. Tik tiems, kurie ją nusipirko.
