Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Ferencas Miszlivetzas buvo vienas iš opozicijos Vengrijos komunistiniam režimui lyderių. 1987 ir 1988 m. jis suvaidino svarbų vaidmenį įkuriant Laisvųjų iniciatyvų tinklą, vieną iš pirmųjų nepriklausomų organizacijų Vengrijoje po 1956 metų. F. Miszlivetzas yra sociologas, daugelio knygų ir straipsnių pilietinės visuomenės tema autorius. Skaitytojams siūlome sutrumpintą F. Miszlivetzo straipsnį iš interneto vartų „Reinventing Central Europe?“ (http://www.talaljuk-ki.hu/index.php/article/articleview/443/1/22/%7Bwww_dir%7D%7Bindex%7D/article/author/view/%7Bauthor_id%7D) („Ar sukursime naują Vidurio Europą?“). Autorius yra vienas iš šių interneto vartų leidėjų.
Vengrija ir Lietuva geografiniu požiūriu yra gan tolimos valstybės, tad pamėginkime kiekvienas rasti atsakymą, kodėl beveik kiekvienas vengrų sociologo parašytas žodis visiškai tinka ir šių dienų Lietuvai.
Blogos jausenos kultūra
Žymi Vengrijos visuomenės dalis yra liūdnai pagarsėjus tuo, kad nepasitiki savimi ar savo pačių ateitimi. Viena iš priežasčių – ši visuomenė dar nesusitaikė su savo praeitimi. Gali būti, kad santykinė XX a. 8-9-ojo dešimtmečių sėkmė ir „guliašinio komunizmo“ bei „šaldytuvinio socializmo“ saviapgaulė, „laimingiausio barako“ metai mus apgavo ir mes pernelyg susitapatinome su pirmaujančiojo vaidmeniu. Mūsų nesugebėjimas įvertinti save realiai lėmė blogos jausenos kultūros susiformavimą.
Nepaisant keleto išimčių, nesugebėjimą pažvelgti į veidrodį sekė nesugebėjimas praustis. Negalėjome pradėti demokratinių pokyčių su švariu veidu ir nepriekaištinga reputacija. Šiandien tas būdinga ne kokiai nors vienai politinei partijai, bet visos visuomenės požiūriui. Ciniškas požiūris į mūsų pačių praeitį tapo viešos visuomeninės elgsenos modeliu. Mano nuomone, tai itin svarbi problema, nes būtent tai apnuodijo ir tebenuodija mūsų viešąjį gyvenimą. Kelios kartos užaugo, įgydamos visuomeninę patirtį tokioje aplinkoje, neįtariančios, kad egzistuoja pilietinės drąsos etosas ir pilietinė visuomenė, kuri tik dabar pradėjo leisti šaknis mūsų šalyje.
Demokratija be demokratų
Sakykim taip: visuomeniniu požiūriu demokratiniai pokyčiai patyrė nesėkmę. Turėjome gražių vilčių, gražus buvo ir laikas. Devintasis dešimtmetis buvo išgyvenamas lyg katarsis – bent jau inteligentų ir studentų. Mes teisėtai tikėjomės esminių pokyčių – jų pernelyg nesiejome su naujų politinių partijų pasirodymu, nes kiekvienas iš anksto žinojo, kad nieko doro iš to nebus. Per naktį galima įsteigti aštuonias ar dešimt naujų partijų, tačiau socialinio ir institucinio mentaliteto pokyčiai, kaip mes jau tada įtarėme, bus gerokai sunkesni ir labiau varginantys. Sukurti viešojo gyvenimo forumus – viena, tačiau institucionalizuoti demokratinę kultūrą yra ypač sunku ir tam mes nebuvome pasirengę. Buvome naivūs ir tai natūralu. Buvome nepasiruošę – galbūt netgi tai yra natūralu. Tačiau nepastebėti to penkiolika metų, šluoti visa tai po kilimu – kažin ar tai natūralu. Todėl mums metas pažvelgti į akis šiai nesėkmei.
Taip, Vengrija yra demokratinė šalis – žvelgiant institucinės sistemos ir politinės struktūros požiūriu. Tačiau tai demokratinė šalis be demokratų. Tačiau demokratija visuomeniniu požiūriu be demokratų negali egzistuoti – lygiai kaip ir pilietinė visuomenė nesuvokiama be pilietinės drąsos ar pilietinių elgsenos normų – t.y. be pilietinės būties. Pasak oficialių ataskaitų, mūsų demokratinės institucijos veikia gerai. Tačiau yra įvairių grupių, ne tik dvi didelės politinės stovyklos, kurios neleidžia demokratijai tapti visuomenine norma; yra keletas matomų, taip pat ir nematomų ekonominių interesų grupių, kurios ją tiesiog naudoja savo tikslams.
Viešasis gyvenimas stokoja stiprybės pripažinti ir spręsti problemas arba sukurti konsensusą; vengrų visuomenei trūksta sanglaudos. Įtakingos ekonominių ir politinių interesų grupės visuomeninės gerovės sampratą aiškina taip, kaip joms patinka, pagal senų naujų ribotų feodalinio bolševizmo karalysčių taisykles. Įstatymo raidę jos naudoja tam, kad smogtų viena kitai arba sukurtų kliūtis. Jos nė kiek nesijaudina dėl to, kad šitaip jos kuria visuomeninį blogį, užuot kūrusios visuomeninį gėrį. Taigi konstituciškumo institucijos, formos ir pavidalai neginčijamai egzistuoja. Tačiau demokratijos turinio, demokratiškos visuomenės vis dar nėra: demokratijos visuomeniškėjimo procesas sustojo. Jis buvo prasidėjęs, tačiau labai greitai sustojo ir dėl to visų pirma kaltas politinis elitas – politikų kasta, politinės partijos ir jų aparatas.
Kas siekia valdžios ir atsiduria vadžioje, ar netgi veikia kaip opozicija valdžiai, yra labiau atsakingi už tai, kas vyksta šalyje, nei tie, kurie to nedaro. Mūsų politikai ir jų partijos yra mūsų visuomenės produktas. Kodėl per pastaruosius penkiolika metų Vengrijoje neįvyko tam tikra esminė reforma? Jei ministras pirmininkas žada remti mokslą ir švietimą, kodėl tai pasireiškia pinigų sumažinimu? Pilietinė visuomenė taip pat atsakinga už tai, kad nekyla jokie klausimai, kad nereikalaujama atsakingų asmenų atsakomybės už jų apgavystes ir sąžinės stoką. Žiniasklaida taip pat atsakinga, nes ji yra arba politiškai priklausoma, arba, netgi jei ji ir yra nepriklausoma, kovoja neišradingai ir dėl labai siaurų interesų. Todėl mūsų visuomeninis diskursas daugiausia baigiasi paviršutiniškais atsakomaisiais smūgiais ir antausiais bei nieko neduodančiu garo nuleidimu. O žurnalistai iš daugiau ar mažiau lygiaverčių priešiškų stovyklų nepaliaujamai drabstosi purvais ir jais drabsto vieni kitų politikus. Šis „žiniasklaidos tenisas“, žaidžiamas virš mūsų galvų, iki šiol buvo sumanus būdas nukreipti visuomenės dėmesį.
Tačiau šiandien pasitikėjimas politikais ir parlamentu pavojingai smuko. Tik 2 proc. vengrų visuomenės visiškai pasitiki ir tik 7 proc. daugiau ar mažiau pasitiki politikais, kuriuos ji pati išsirinko. O už viso to politinės valdžios ekonominių interesų grupės tęsia savo derybas, retkarčiais ciniškai informuodamos apie tų derybų eigą.
Visuomeninio blogio plitimas
Kas leidžia politiniam elitui ir žiniasklaidai šitaip elgtis? Visuomenės abejingumas ir cinizmas arba faktas, kad visuomenė per silpna ir nepasirengusi protestuoti ir priešintis savo išrinktų ir neišrinktų atstovų trūkumams. Ginčai, kodėl vienas politikas yra blogesnis už kitą, yra ne tik be galo nuobodus ir beviltiškas žaidimas – tai kartu ir saviapgaulės diskursas.
Štai kodėl aš rekomenduoju naują visuomeninį diskursą ir tinkamą, suprantamą kalbą. Mes privalome kalbėti apie tai, kodėl vengrų visuomenė negali sutelkti energijos, kuri išdrįstų suabejoti šia praktika ir kažkaip sustabdytų „visuomeninio blogio“ plitimą ir jo tapsmą norma. Mano galva, vengrų visuomenė tą sugeba – esame pasiekę reikiamą materialinės kultūros standartą, turime ir intelektinių išteklių. Problema glūdi kitur. Kažkas mumyse išsikvėpė, supuvo. Mes privalome vėl mokytis kalbėti. Dažnai atrodo, kad žmonės nenori tuo patikėti, ir čia aš norėčiau paklausti – kodėl? Galbūt todėl, kad kur kas lengviau iš pat pradžių kalbėti, kad santvarka nepasikeitė, pasikeitė tik nusikaltėliai, kad visi mūsų politikai yra ciniški ir korumpuoti, kad jie visi vagia ir tetrokšta valdžios – ir šitaip nusikratyti atsakomybės.
Tačiau mūsų atsakomybė niekur nedingo, nes būtent mes juos renkame ir perrenkame. Šiuo požiūriu Vengrijos pilietinė visuomenė, kiek galiu sakyti, yra suklupusi, tačiau ne visais atžvilgiais. Mūsų pilietinių organizacijų skaičius yra ypač didelis, netgi tarptautiniu mastu. Pasak statistikos, Vengrijoje veikia apie 100 tūkst. fondų ir asociacijų. Šitai matydami, kai kurie sociologai padarė išvadą, kad Vengrijos pilietinė visuomenė yra stipri. Tačiau ši pilietinė visuomenė stipri tik statistiškai. Mes, be kita ko, esame išorinių pavidalų šalis: kuriame ir palaikome išorinius pavidalus.
Visuomeninių organizacijų skaičiaus ir pilietinės visuomenės sugebėjimo daryti įtaką visuomeniniam gyvenimui disproporcija turėtų mums teikti labai daug peno apmąstymams. Trumpai tariant, mes galėtume daryti kur kas daugiau negu darome. Mes privalome peržengti dabar egzistuojančio pseudodiskurso, tvirtinančio, kad dėl visko kalti politikai, ribas. „Trečiasis sektorius“, kaip jį pavadino Markas Nerfinas, t.y. pilietinė visuomenė, nedaro to, ką privalėtų daryti. Bent jau ne taip, kaip turėtų ir galėtų, ne taip, kaip mes galvojome kadaise, 9-ajame dešimtmetyje.
Antrojoje 9-ojo dešimtmečio pusėje maždaug 3-4 metus važinėjau po šalį, nes žmonės norėjo kalbėtis. Lankiau mažiausius klubus ir atokiausius kaimus, lankiau metalo lydytojus Dunaujvarose, kalbėjau su jaunais bankininkais. Sykį buvau pakviestas į Miskolcą susitikti su šios apskrities profesinių sąjungų aktyvistais. Kai įžengiau į kambarį, maniau, kad jie mane gyvą sudegins – šitaip jie į mane žiūrėjo. Tačiau jie tik norėjo ką nors išgirsti, jie jautė, kad bręsta didžiulės permainos. Jiems reikėjo, kad kažkas pasakytų tai, ko pasakyti jie patys dar nebuvo pasirengę.
Pilietinė visuomenė – kolektyvinis žaidimas
Šiandien mes džiaugiamės sugebėjimu žodžiais išreikšti viską: pradedant nuo to, kad kitiems užkabiname komunistų ar antisemitų etiketes, žaidžiame tuo, kad „mano komunistas yra geras komunistas, tavo komunistas – blogas“, – mes puikiai sugebame tą daryti. O tuo metu pasaulis eina pro šalį. Štai kodėl aš vis kalbu apie Europą ir Vidurio Europą – nes čia mūsų atsakomybė yra didžiausia. Nes su mūsų mentalitetu, atsisakančiu prisiimti atsakomybę, mes tikrai nesugebėsime išsilaikyti aplinkoje, kurią dabar pasirinkome.
Europa, kaip ir Vidurio Europa, yra kolektyvinis žaidimas. Atrodo, kad šito mes nenorime suprasti. Kolektyvinis žaidimas gali būti sėkmingai ir su kiekvieno pasitenkinimu žaidžiamas tik tada, kai susitariama dėl žaidimo taisyklių ir jų laikomasi. Žaidimo metu negalime šių taisyklių savavališkai pakeisti. Jei jos neveikia, mes galime sugalvoti naujas – tačiau tą daryti privalome drauge. Tikrovėje, kuri šitaip greitai keičiasi, mums dažnai norisi keisti taisykles: išgalvoti naujas ir jomis pakeisti senas. Tačiau tą daryti garbingai ir taip, kad šitai būtų naudinga žaidimui, galima tik diskutuojant, atsižvelgiant į abiejų pusių pastabas ir ieškant kompromiso. Tik tokiu būdu Vengrijoje gali būti sukurtas – ar perkurtas – visuomeninis gėris.
Visuomeninio gėrio sąvoka Vengrijoje susikilusi į gabalus. Tam, kad ji būtų vėl sukurta, apibrėžta kaip naujas visuomeninis sandėris, mes privalome skatinti naujos elgsenos principus ir pasitelkti naujus instrumentus. Mums reikia, kad visuomeniniai novatoriai, visuomenės antrepreneriai, bendruomenės formuotųsi iš apačios, savitarpio bendradarbiavimo principu. Tokia judėjimo, kuris vadinasi „Kuriame naują Vidurio Europą“, esmė.
