Vokiečiai rašo apie prancūzus. Rašo piktokai. Tiesa, tai daro satyrinis interneto leidinys „Zyn!“, taigi viskas utriruota. Bet numetus ironijos skraistę galima pamatyti tikruosius Europos Sąjungos kaimynų kompleksus.
Kas ten, pietvakariuose, pasaloje? - Teisingai, PRANCŪZAI!
Ši miela tauta iš tiesų turi keletą erzinančių ypatybių. Jei, pavyzdžiui, Prancūzijoje madinga ant galvos mūvėti kojines, o apatinę kūno dalį pridengti kryžmomis juostomis, į tai nereikia kreipti jokio dėmesio. Nes šį sezoną tai bus pats nekalčiausias tautinis mūsų kaimynų išsidirbinėjimas.
Dėl mados jie tiesiog pamišę!
Tačiau svarbiausia - išaiškinti kai kuriuos klaidingus požiūrio į mūsų europietiškąjį kaimyną aspektus.
O vienas iš juokingiausių klaidingų požiūrių tas, kad visi mano, jog prancūzai žavūs, šmaikštūs ir malonūs, kad jie gurmanai, nuostabūs meilužiai - žodžiu, tauta, kurios kaimynystė yra palaima bet kokiai kitai nacijai.
Mon Dieu (pranc. Dievulėli), argi negalima būtų to tiesiog pamiršti, praėjus tokiam ilgam ir negailestingam tautų maišymosi laikotarpiui? Ką jūs, pavyzdžiui, pasakytumėte apie tą baisų procesą, kai prancūzas pradeda spinduliuoti savo apžavus?
Tokią stebėtinai mažą mįslę paprasta įminti: patys prancūzai mano esą nepaprastai žavingi! Šis atradimas galbūt jus nustebins, bet būtent jis ir yra visų prancūziškųjų fenomenų paslaptis. Todėl tenenustebina jūsų prancūzas, burnos kamputyje įspraudęs bjauriai dvokiančią patriotinę cigaretę, kurią atsainiai žiaumoja taukšdamas niekus.
Tačiau tas faktas, kad visų prancūzų burnos kamputyje nuolat kyšo cigaretė, nors įstatymas to visai ir neįpareigoja, kelia baisų įtarimą, kad visi prancūzai netgi atrodydami taip atstumiamai jaučiasi nuostabiai.
ARBA VALGIS:
Viena labiausiai įsišaknijusių klaidų - įsitikinimas, kad prancūzai turi kai ką, ką patys jie vadina „gyvenimo stiliumi“!
Tai didžiausia nesąmonė!
Jiems tiesiog visada ir į viską nusispjaut. Ir vyno, ir valgio, ir cigarečių, ir samprotavimų kokybė neturi jokios, nė mažiausios reikšmės! Garbės žodis!
Nė vienos kitos Vakarų šalies restoranuose nepatiekia tokių vemti verčiančių pamazgų kaip toje pačioje Prancūzijoje. Tačiau pamazgas visada lydi gausūs „O la la“ ir kiti stilingi garnyrai.
Lieka tik apgailėtina viltis, kad šioje nenormalioje šalyje vis dėlto kur nors įmanoma gerai pavalgyti. Šventas naivume! Nesitikėkite, kad kur nors gausite ką nors padoraus. Ir iš kur tas mielas kvailas įsitikinimas, kad jums patiektas pats paprasčiausias marmalas taps geresnis, jei jo pavadinimas „Du Monde a la Quivie de Grandville marmalas“. Taip pavadinto marmalo jūs lengva ranka nenušluosite nuo stalo - jis bus serviruotas keliuose induose ir jums teks įtikinėti save, kad jums vėl pavyko praryti kažką nuostabaus. Genialu!
Šiaip ar taip, šiai nevykėlių gurmanų tautai po sunkiai įveiktų pietų pavyksta įkalbėti ne tik save, bet ir savo svečius kaip delikateso imtis dvokiančio kamambero.
Kaip formuojasi tokios klaidos?
Vokietijoje jas skleidžia nesuvokiamas skaičius kulinarinės literatūros, mokančios gerų vėmimo manierų. Juos populiarina virškinimo žurnalistai - pavyzdžiui, tėvukas Zibekas, Rotšildas ir kiti, kurių kritinė sąmonė puselės triufelio akivaizdoje iš karto išsijungia.
Todėl būtų ne prošal į mūsų vakarinius kaimynus žvelgti objektyviau ir garbingiau. Tiesa, jiems dera jausti dėkingumą bent jau už tai, kad Vokietija neturi sienos su Ispanija. Tiesą sakant, tai būtų išvis baisu!
Beje, derėtų ištaisyti dar vieną klaidą - legendinį, nežmonišką šios tautos seksualumą!
Tai, kad prancūzams pavyko pasiekti svarbiausių senojo pasaulio ir šios srities profesionalų lytinių gigantų vardo, tiesiog temdo protą. Tačiau tai galima paaiškinti. Žinoma, čia nemažą vaidmenį suvaidino ir užsienyje sąmoningai platinami kino romanai - tai kainavo nemažus pinigus. Pirmiausia tai aukšto meninio lygio kinematografijos kūriniai, kuriuose visiems gerai žinomos nervingos gražuolės, subretės ir koketės sielą draskančių valsų garsų lydimos laksto po įstaigas, metro ir t.t. ir galiausiai atsiduria lovoje. Bet prieš atsiguldamos jos būtinai išspinduliuoja tris keturias „šarmo“ porcijas!
Beje, jos gulasi tik į tas lovas, kurios taip pat prisidėjo formuojant anksčiau minėtą legendą - garsiąsias „prancūziškas“ lovas. Dėl įdubų jų čiužiniuose jų naudotojai iš užsienio - nori jie to ar nenori - nuolat atsiduria vienas ant kito ir priversti vienas po kitu kepurnėtis.
Šiose lovose, kaip klaidingai įsitikinę visi turistai, prancūzai ir prancūzės nuolat miega vienas ant kito.
Nieko panašaus!
Iš tikrųjų jie leidžia savo naktis apimti tam tikrų traukulių būsenos, atitinkamai dešiniojoje arba kairiojoje lovos pusėje, išrietę kaklą ant pagalvės-rulonėlio. Kertu lažybų, kad dėl šių prancūziškų naktų dieną prancūzai tokie nervingi.
Dar vertėtų priminti „dainas“, po visą pasaulį skleidžiančias didžiausias kvailystes apie meilę, kurios Prancūzijoje yra sudedamoji aukštosios kultūros dalis. Šias dainas kažkoks juokdarys pavadino „šansonais“. Būtent šiuo keliu grebluojantis Prancūzijos balsas peršliaužė per Vokietijos sieną.
Bet kas atsitiko su šia siena? Kur tik pažvelgsi - jokio nelemto ar amžino priešo, jokių visuotinio mastelio masinių skerdynių - nieko! Siaubinga nuobodybė! Į visa tai reikia taip pat atsižvelgti, lyginant visus iš dalies vieningos Europos „už“ ir „prieš“.
Bet jei atvirai - ar ne geriau su jauna moterimi pasivaikščioti po Paryžių negu su kokia nors sena surūgėle po kokį nors Delmenhorstą? Kaip jums atrodo?
Tai štai kaip!
UMA, „Zyn!“, Vokietija
