Pragare mane įgrūdo į kubilą su verdančiu vandeniu. Aš suklykiau iš pasiutusio skausmo. Per televizorių demonstravo rojaus gyvenimą. Man pasirodė, kad akimirką pamačiau Kacenelenbogeną - jis žaidė golfą, o gal kriketą.
Žmona man kartą išdrožė: "Septyneri metai, kai tu ari kaip prakeiktas, ir vis bergždžiai. Tau nepakelia algos nė per nago juodymą. O vien dėl to, kad nemoki savęs pateikti. Pažiūrėk į Kacenelenbogeną". Aš pažiūrėjau, pavyzdžiui, į Kacenelenbogeną. Visą gyvenimą žiūriu į jį. Kartą sumaniau palįsti po dušu, bet karštas vanduo buvo kažkur dingęs. Pas Kacenelenbogeną, aišku, jis fontanais tryško.
Kur tik atsidurčiau, man po nosim kaišiodavo Kacenelenbogeną. Mokykloj, sporto salėj, darbe. Kacenelenbogenas nėra koks genijus. Jam tik šiek tiek labiau krinta korta.
Nutariau išeiti iš darbo savo noru. Šeimą nugabenau į kitą miestą. Pagaliau pradėjau užkalinėti gerą pinigą. Dešimt metų man niekas nekaišiojo jokio Kacenelenbogeno. Gimė sūnus. Teta, toji, kur Šveicarijoj, laimingai numirė, mestelėjusi man padorų palikimą. Tačiau laineryje, sklendžiančiame Bazelis–Tel Avivas, aš netikėtai aptikau Kacenelenbogeną.
Šalia manęs sėdėjo rabinas. Jis tauškė be perstojo, bet neturėjau noro jo klausytis. Įsispoksojau Kacenelenbogenui į pakaušį. "Tavo gyvenimas neturi prasmės. Jis bedvasis ir toli nuo bet kokios idėjos", - suniurzgė rabinas. Aš paprašiau apelsinų sulčių. Kacenelenbogenas užsigeidė prancūziško konjako. "Pažvelk, pavyzdžiui, į..." - griebė mane už rankos rabinas. Aš pašokau ir nudūmiau į kitą salono galą. Stiuardesė pareikalavo, kad kaipmat grįžčiau į savo vietą: "Leisimės po pusvalandžio. Tučtuojau prisisekite diržus, kaip tai jau padarė..." Aš desperatiškai nuplėšiau avarinį liuką ir nėriau lauk.
Aname pasaulyje visi įsitikinę, kad pakelti prieš save ranką - baisi nuodėmė. Kai mane vilko į pragarą, prieš akis šmėkštelėjo Kacenelenbogenas ir kiti keleiviai. Jie buvo maloniai įsitaisę autobuse, kuris tiesiu taikymu dūmė į rojų. Pasirodo, lėktuvas leisdamasis sudužo. Ak, jei man būtų užtekę kantrybės luktelėti nors sekundę... kaip tai padarė tas prakeiktas Kacenelenbogenas.
Vertė Andrius Šiuša
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
