Apgailėtinas faktas - Lietuvoje galima labai lengvai tapti investicijų valdymo ekspertu. Ne, aš nesakau - profesionalu. Profesionalai už patarimus gauna užmokestį, na, o mes, ekspertai, dirbame retai, neatsakingai ir veltui. Bet mes - sąžiningi!
Investicijų eksperto gimimas ir mirtis
Mano ekspertavimas prasidėjo porą metų pasimokius tokioje neblogoje verslo mokykloje. Kelios įtaigios paskaitos - su metaforomis, pavyzdžiais, patarimais, praktiniais darbais - ir mums, pagyvenusiems studentams, atsivėrė akys. Investuoti, pasirodo, lengva. Vėliau supratome dar daugiau - investuoti sunku, nes reikia kruopščiai, bent valandą kasdien dirbti.
Tuomet teko tapti investicijų ekspertu. Norėčiau prie šio titulo pridėti antrą žodelį - analitikas, bet, deja, negaliu. Analitikai retkarčiais parašo knygas apie investicijas. Mano knyga, jei tokią rašyčiau, būtų nepaprastai trumpa (jos turbūt nepavyktų išleisti) - viršeliai ir vienas puslapis su sakiniu: “Investuotojai, štai jums mano patarimas - pirkite valstybės leidžiamus taupomuosius lakštus”.
Tokią žinią skleidžiau kelerius metus ir niekas negalėjo prikišti, kad mano patarimas neteisingas. Kai Vyriausybė atsitokėjo ir taupymo lakštus “užraukė”, vienu patarėju investiciniais klausimais Lietuvoje sumažėjo.
Kodėl smulkūs turtuoliai neinvestuoja?
Bet smalsumas liko. Aš apklausiau kelias dešimtis smulkių investuotojų - kodėl jie tokie konservatyvūs? Kodėl laiko savo pinigus terminuotuose ir kitokiuose indėliuose? Kodėl nebando dar labiau padidinti savo santaupų?
Aš klausinėjau žmones, kurie po tikro spaudimo prisipažino, kad turi sukaupę nuo 10 iki 40 tūkstančių litų ir nesirengia jų išleisti nei butui, nei automobiliui, nei atostogoms. Niekam. Klasikiniai smulkūs investuotojai. Tokių Lietuvoje daug - pagal Lietuvos banko statistiką, indėlių nuo 10 iki 45 tūkst. ir priklausančių fiziniams asmenims yra 158 830. Žinoma, vienas indėlis nėra lygus vienam žmogui, bet vis tiek daug. Pinigais skaičiuojant (jei indėlio vidurkis 25 tūkst. litų) - beveik 4 milijardai litų. Neblogi pinigai? Verta su jais padirbėti?
Visi apklaustieji yra girdėję, kad investuoti “į ką nors” yra pelningiau nei laikyti indėlius bankuose, bet šiame kelyje laukia pavojai. Kiekvienas iš jų norėtų “kažką tokio” padaryti. Nė vienas iš jų nežinojo nieko apie investicines rinkas. Niekas net hipotetiškai nesirengė dalyvauti investavimo procese intensyviau nei sutarties su makleriu ar fondu pasirašymas. Visi buvo pasirengę šiek tiek rizikuoti.
Savo apklausą dar susiaurinau, įvesdamas subjektyvius kriterijus. Kalbinau stipriai išsilavinusius, nepraradusius gyvenimo džiaugsmo, turinčius interneto ryšį namuose ir kontoroje vilniečius. Beveik visi apsidraudę investiciniais sveikatos draudimais ir įmokas ten moka iš operatyvinių pajamų. Likusį kapitalą laiko bankuose kaip terminuotus ir kaupiamuosius indėlius.
Labiausiai mane domino vienas klausimas - ar jie sutiktų rizikuoti savo kapitalu ir kokio lygio ši rizika būtų? Atsakymai buvo šiek tiek netikėti - net ketvirtadalis sutiktų rizikuoti savo pinigais - negauti dabartinių palūkanų, ar net sutiktų su kapitalo sumažėjimu, jeigu turėtų daugiau ar mažiau garantuotą galimybę palūkanų normą padidinti iki 15-20 proc. per metus. Kita dalis norėtų rizikuoti švelniau: rizikuoti pretenduojant į didesnes palūkanas su sąlyga, kad nesumažės pagrindinis kapitalas. Tretieji - jų buvo daugiausia, norėtų gauti daugiau nei dabar, bet nesutinka prarasti tas palūkanas, kurias gauna laikydami kapitalą indėliuose. Na, nebent 1 procentą.
Tuomet aš paklausiau tų, kurie lyg ir sutinka gauti šiek tiek finansinio adrenalino - kodėl to nedaro? Atsakymas irgi buvo nuspėjamas - nežino nei kur, nei kaip. Negirdi argumentacijos, todėl neturi motyvacijos. Nėra kvietimo atiduoti pinigus, sakė respondentai.
Ką galima rasti internete?
Specialiai paminėjau, kad klausinėjau tik tų, kurie visuomet gali naudotis internetu. Nes tyrimo tikslas buvo vienas - sužinojus investicinio pasyvumo priežastį, pažiūrėti, ką šia tema galima rasti lietuviškame internete.
Įsivaizdavau save apklaustųjų vietoje - turiu pinigų, esu skaitęs kelis populiarius straipsnius apie sėkmingus investuotojus ir nusprendžiau ramią savaitgalio popietę panaršyti po internetą ir pažiūrėti, ką man ten siūlo.
Pirmas žingsnis - į savo banko tinklapį. Vilniaus banko svetainėje spaudžiu nuorodą “privatiems klientams” ir tikrai - yra net keturios man reikalingos pozicijos - “Taupymo programa”, “Vertybiniai popieriai”, “Investiciniai fondai”, “Investicijų valdymas”. Žiūriu taupymo programas. Ten išvardyta daug taupymo pozicijų, nekreipiu dėmesio į tas, kurios man žinomos - indėlius, draudimus ir pan. - spaudžiu “Skolos vertybiniai popieriai”. Ten perskaitau kelis apibrėžimus. Jokių tolesnių nuorodų. Jokio užrašo didelėmis raidėmis: “Nori investuoti - spausk čia!”. Einu toliau - spaudžiu ant “VB būsto kreditų ir obligacijų banko obligacijos”. Oho, čia skaitau beveik pirmą sakinį apie obligacijų privalumus: “Didelės palūkanos”. Štai kaulas investuotojui. Bet... Gali sakinį spausti iki pamėlynavimo - jis yra neaktyvus. Kokio dydžio tos “didelės” palūkanos? Kur jas gauti? Nežinia. Na, meluoju - apačioje parašyta: “VB būsto kreditų ir obligacijų banko platinamų obligacijų galite įsigyti Vilniaus banko filialuose”. Teisybė, bet juk aš - abejojantis žmogus! Mane reikia įtikinti nedelsiant, kol dar nepamiršau savo norų! Kadangi to nėra, spaudžiu pelę ir tolyn - į “Investicijas pagal strategijas”. Ir milžinišku greičiu atgal - ten minimali investavimo suma - 100 tūkst. litų. Ne mano nosiai...
Toliau - paskutinis VB punktas - “SEB investiciniai fondai”. Čia tekstas optimistiškesnis - investuojama suma nuo 100 litų ir sakinys “investuotojas, investuojantis ilgam laikotarpiui, turėtų uždirbti vidutinę metų grąžą, gaunamą už investicijas į atitinkamo regiono ar ekonomikos sektoriaus akcijas.”. Hmmm...Turėtų uždirbti... Kokia ta grąža? Neparašyta. Viliojantysis sakinys neaktyvuotas... Na, tuomet velniop šitą sakinį. Galimas investuotojas išjungia kompiuterį.
Tai nėra situaciją utriruojantis sakinys. Nesuinteresuotam naršytojui (o mano apklaustieji žmonės nėra suinteresuoti - jie gal ir norėtų investuoti, jei tai nebūtų sudėtinga) 15 minučių naršymas specializuotuose tinklapiuose yra maksimumas. Žinoma, jis galėtų šiame tinklapyje prisikasti iki įmonės “VB investicijų valdymas”, bet to nedarys.
Gal kitame “savo” banke viskas paprasčiau? “Hansabanko” tinklapyje (www.hansa.lt) pradžia panaši. “Privačių klientų” mygtukas atveda į skyrių - ne, ne į “Investicijas”, bet į “Operacijas su vertybiniais popieriais”. Tiek to. Skyriuje randu keturias maloniai skambančias aktyvias nuorodas: “Akcijos”, “Skolos vertybiniai popieriai”, “Investicinių fondų vienetai”. Pradedame tikrinimą. “Akcijose” randu trumpą kursą apie objektą, nuorodą į Vertybinių popierių biržą (www.nse.lt) ir į finansų rinkų apžvalgas. Abi nuorodos man bevertės - juk aš ieškau paprasto ir aiškaus kvietimo: “Nori užsidirbti daugiau nei laikydamas savo pinigus indėliuose ir nebijai atsargiai rizikuoti - spausk čia!”. O vietoj aiškumo randu gąsdinančius skaičius ir nemalonius terminus.
“Skolos vertybinių popierių” skyriuje paprasčiau - ten man paaiškina, kokio tipo tie popieriai yra, maloniai primena, kad vis dar galima nusipirkti neišpirktas taupymo lakštų emisijas, ir viskas. Nors vargu ar gali būti ko nors daugiau. Einu toliau į “Investicinių fondų vienetus”. O ten vėl paskaitėlė ir jokios aktyvios nuorodos. Tekstas nemalonus (čia yra visus smulkius investuotojus košmariškai gąsdinantis žodis “diversifikacija”) ir kaip visuomet jokios sėkmės istorijos. Galimas investuotojas kompiuterį išjungia.
Investuotojams reikia gerų istorijų
Ką jis daro toliau? Jei per šias 15 minučių jis dar neprarado noro investuoti, kurioje nors interneto paieškos sistemoje surenka žodį “Investicijos”. Gauna apie 20 tūkstančių nuorodų ir jas tikrina. Arba paklausia kokio nors šalia vaikštančio vadybos specializacijos studento: “Ką daryti toliau? Kur naršyti ir gauti informaciją, kaip man investuoti savo pinigus?”. Jei studentas bent šiek tiek mokėsi, jis nedelsdamas pasakys Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos tinklapio adresą - www.lsc.lt.
Štai čia galimas investuotojas gali iki soties smalsauti. Svetainė padaryta ir administruojama nepriekaištingai. “Klausimų ir atsakymų” skyrelis - tobulas. Ten net galima sužinoti už investicinius čekius pirktų akcijų likimą! Bet vertingiausia informacija - yra visų investicinių rinkų Lietuvoje dalyvių sąrašas. Jei mano aprašytas investuotojas pažeistų savo įpročius ir šiame tinklapyje pasėdėtų ilgiau, gal ir prasibrautų iki kokio nors “Indekso fondo”, bet net ir ten nerastų aiškiai suformuluoto kvietimo: “Atnešk galų gale mums savo pinigus, mes pabandysim juos padidinti!”
Lietuviškas investicinis internetas nemalonus: šaltas ir arogantiškas. Jo kūrėjai nekreipia dėmesio į malonius, nepatyrusius, palyginti turtingus, išsilavinusius žmones. Kitose šalyse jie dar vadinami “viduriniąja klase”. Galbūt tokia situacija susiformavo dėl viešosios opinijos, kad Lietuvoje tokios klasės nėra? Ir kai tik ji atsiras, investicinė rinka atsigaus, o jos reklaminio fasado prižiūrėtojai sukurs keliolika istorijų apie tai, kaip reikia ir kaip nereikia investuoti? O “vidurinukui” pelės klavišą teks paspausti tik tris kartus ir jis pateks į pasiūlymų rojų? Gal taip ir atsitiks, nors man atrodo, kad pirmuosius žingsnius verta žengti jau dabar.
