Turiu dvi žinias - gerą ir blogą. Nuo kurios pradėti? Nuo blogos. Kartais tenka vaikštinėti su svečiais po Vilnių. Po kelių ekskursijų supratau, kad vien maldamas liežuviu ir realiai rodydamas vaizdus miestu nesuintriguosi.
Kartą pasiėmiau kelias knygeles, kuriose genialūs leidėjai (aš su mielu noru parašyčiau, kas jie tokie, bet kaip tyčia po ranka neturiu knygų) išspausdino suporuotas Vilniaus fotografijas - vieną keliasdešimties metų senumo, o kitą - šiuolaikinę, bet fotografuotą iš to paties taško, kaip ir senovėje.
Po kelių bandymų net nebesijaudindavau: trečias demonstravimo lygmuo - realybė šalia fotografijų - suveikė puikiai. Net su liūdesiu pagalvodavau - jei būčiau normalus gidas, o ne paprastas svetingas šeimininkas, tikrai gaučiau neblogų arbatpinigių.
Iliustravimas - puikus dalykas. Nebereikia mosikuoti rankomis ir aiškinti, kur šlykštūs okupantai nugriovė namus, sinagogas, ištisus kvartalus. Atvedus svečius į reikiamą vietą tereikia atversti tam tikrą puslapį.
Dabar bus sunkiau. Kadangi esu perfekcionistas, kitus atvažiavėlius teks vedžioti ne su knyga, o su nešiojamuoju kompiuteriu rankose. Tai sunkiau fiziškai, o kadangi teks jungtis prie tinklo - ir brangiau.
Tai ir yra blogoji naujiena. Priežastis - G. Jucio ir V. Niunkos sukurtas tinklapis “Vilniaus vaizdų kaita”. Spauskite čia (http://rc.lrs.lt/kt_inst/paminkl/asd.htm) ar tiesiog kopijuokite adresą ir išsaugokite jį savo naršyklės “favorituose”.
Šie autoriai padarė milžinišką darbą. Na, dar nepadarė - vargu ar jį galima kada nors baigti. Tinklapyje panaudotas panašus principas, kaip ir mano minėtose knygelėse, bet autoriai šiuolaikinius vaizdus lygina ne su viena - kartais net keturiomis senesnėmis nuotraukomis.
Naršant po šį tinklapį, beveik kiekvienas atvertimas lyg didelis pirštas mosuoja tau prieš nosį - žiūrėk, koks geras, jaukus ir intensyvus buvo miestas, kurį sugriovė sovietai (ir kurių pusė lietuvių vis dar ilgisi). Ir viskas sugriauta po karo... Kai dar buvo galima nesudėtingai atstatyti. Jei ne rytų ir vietiniai barbarai, dabar neturėtume šlykščiai plačios Vokiečių gatvės. Juk kai į ją pasižiūri iš “senosios” pusės, sunku atskirti, kur esi - Vilniuje ar Minske? Nekilnojamojo turto savininkai “senojoje” gatvės pusėje turėtų mažinti nuomą - už bjaurų vaizdą.
Tinklapyje “Vilniaus vaizdų kaita” tokius faktus galima pamatyti visur. Na, o autoriai padarė dar didesnį darbą - kiekvienas vilnietis žino, kur geto teritorijoje buvo Didžioji sinagoga ir mokykla, taip pat maždaug įsivaizduoja buvusio geto aplinką. Bet net ir su senomis geto nuotraukomis vaikštant sunku suprasti, kur kas tiksliai stovėjo. G. Jucys ir V. Niunka tai padarė. Čia (http://rc.lrs.lt/kt_inst/paminkl/zydu/zydu.htm) kontūrais parodytas visas dingęs getas, o išlikusios fotografijos “prikabintos” prie tos vietos, kur kažkada stovėjo fotografas.
O kai pagalvoji apie tinklapio galimybes... Be abejo, reikia geranoriškumo. Ir pagalbos. Dabar autoriai paskelbė tą iliustracinę medžiagą, kurią turėjo patys arba galėjo gauti viešai. Jeigu autoriams būtų siunčiami nuskenuoti vaizdai iš asmeninių fotoalbumų, laikraščių redakcijų archyvų ar atvirukų kolekcijų, jo vertė taptų ypatinga.
Juk gali atsirasti skyriai, kur būtų rodomas ne tik pokarinis bedingstantis Vilnius ir ne tik senamiestis. Būtų gerai, jei atsirastų “Dingstantis Šiaurės miestelis”, “Dingstanti Kalvarijų gatvė”, “Dingstantys Žirmūnai”, galų gale “Dingstantis sovietinis Vilnius” ir “Dingstantis 1980-1998 m. košmariškas Vilnius”. Medžiagos gali būti nepaprastai daug. Tik ją reikia duoti autoriams.
O kokia gera naujiena? Manęs kartkartėmis klausia: “Na argi internetas nėra milžiniška informacijos šiukšliadėžė?”. Ir vis nesugebu tiksliai ir greitai atsakyti, nes klausėjams neimponuoja nei internetinė žiniasklaida, nei gerai tvarkomos duomenų bazės ir katalogai, nei žaidimai ar pramogos. Tuomet pasiūlai kokio nors muziejaus svetainę (o jos vis geresnės) ir gauni atsakymą: “Fu, aš geriau pats į tą muziejų nueisiu”. Nors žinau, kad neis, bet argumentacija jau sutrikdyta.
Dabar, kad ir kaip patetiškai tai skamba, vaikščiodamas po entuziastų sukurtą kokybišką, naudingą, vertingą ir intriguojantį tinklapį, supranti, kad gavai į rankas tobulą įrodymą interneto skeptikams, o pats sau gali sumurmėti: “Ne, dar turi lietuviškas tinklas potencijos, dar turi...”.
