Anądien inventorizavau reikalingiausias skaičių ir raidžių kombinacijas. Po keliolikos minučių aš turėjau įspūdingą kodų ir slaptažodžių sąrašą:
„Telefono PIN kodas, telefono PUK kodas, banko kortelės kodas, kitos banko kortelės kodas, nuolaidų kortelių numeriai, savo namų telefonspynės kodas, savo tėvų namų telefonspynės kodas, uošvių namų telefonspynės kodas, kontoros durų telefonspynės kodas, kontoros signalizacijos kodas, kontoros bendro mobilaus telefono PIN ir PUK kodai, darbinio el.pašto slapyvardis, maždaug 20 tinklapių registracijos slapyvardžiai, kelių lietuviškų dienraščių prisijungimo kodai, MSN slapyvardis, ICQ numeris, „Skype“ slapyvardis, „Gmail‘o“ slapyvardis, asmens kodas, paso numeris, 4-5 dažniausiai naudojamų telefonų numeriai“. Ir dar kažkas...
Surašiau ir nustėrau – jei būčiau kvailas, man kasdien tekstų atsiminti beveik 40 sudėtingiausių ir keisčiausių darinių iš skaičių ir raidžių! Aš kažkokiu būdu to išvengiu, galvoje laikydamas tik kelias svarbiausias kombinacija. Bet gal esu neteisus? Štai gydytojai senjorams rekomenduoja kasdien išmokti po eilėraštį – taip esą treniruojama pasiruošusi silpnėti atmintis ir nugenama šalin Alcheimerio liga. Eilėraščius pakeitus skaičių deriniais gautumėm dvigubą naudą – prispaudus bėdai nereikėtų ieškoti prieš dešimtmečius pardavėjo įteikto popiergalio su PUK kodu, ir atmintis būtų treniruojama kaip sportininkas.
Vienas pažįstamas, nesugebantis atsiminti skaičių (jo silpna mechaninė atmintis, bet stipri žodinė) tapo pinpoetu. Jis galvos apsaugai panaudojo seniausią ir paprasčiausią šifravimo sistemą – skaičius pakeitė atitinkamom abėcėlės raidėm. Kiekvieną kartą, eidamas prie bankomato jis pakartoja rūstų užkeikimą -
„AdefBegajEdejHaff“
Pakartojęs išrenka trečią eilutę, atitinkančią Vilniaus banko kortelės kodą, pirštais suskaičiuoja raides (J šioje sistemoje yra nulis) ir drąsiai išstuksena 5450. Ir visuomet gauna pinigus. Aš paklausiau, kodėl jo mantra tokia trumpa? Juk kodų gerokai daugiau? Pažįstamas paaiškino, kad jei visus kodus peršifruotų į raides, jam tektų mokytis nebe haiku, o trumpą poemą, todėl rečiau vartojamus kodus jis įsirašė į savo telefoną.
Teko jam papasakoti pamokamą kito draugo istoriją. Skrisdamas atostogauti lėktuve sąžiningai išjungė telefoną. Alanijos oro uoste, nusprendęs pranešti saviškiams apie sėkmingą kelionę, išsitraukė telefoną ir drąsiai surinko pin kodą: 4599. Telefonas maloniai pranešė, kad kodas neteisingas. Mano draugas kelias akimirkas pasvarstė ir nutarė, kad netyčia paspaudė neteisingą klavišą, nes kodas tikrai tikrai yra 4599. Todėl jis drąsiai pakartojo – 4599. Telefonas kategoriškai atsakė – „Kodas neteisingas“. Draugas sunerimo – po trečio nesėkmingo bandymo telefonas užsiblokuos. Jis nusprendė nerizikuoti ir jau viešbutyje patikrinti savo el.paštą, kuriame yra specialus autolaiškas su visais reikalingais kodais. Po kelių valandų (registracija, trumpas barnis dėl blogo kambario, greita užkanda all inclusive bufete) jis atsisėdo prie viešbučio kompiuterio ir suprato, kad vietos pakeitimas, karštis ar nežinoma liga jo galvoje sunaikino ir pašto dėžutės slapyvardį. Draugas automatiškai ištraukė telefoną, kuriame jis gudriai apsidrausdamas įrašė pašto dėžutės slapyvardį ir monitoriuke bukai perskaitė dar nuo oro uosto likusį prašymą „įveskite PIN kodą“. Galų gale draugas spjovė į kodus, telefoną įkišo į lagaminą, prie kompiuterio nesiartino, net grynų pinigų neėmė – bijojo ligos recidyvo – ir puikiai (jo žodžiais) pailsėjo.
Bet tai – laikini sprendimai. Iš kodofilo virsti kodofobu, ar net kodoluditu – sunku. Šiandieninėje situacijoje beveik neįmanoma. Aš gi laukiu, kol apsisuks Brodelio strateginis visuomenės vystymosi ciklas, ir technologijos grįš prie apsaugos ištakų. Juk kaip elgdavomės senovėje, net netolimame 20 amžiuje? Jei tu esi kažkieno pažįstamas ar šiaip geras bei patikimas žmogus, viską gausi. Veidas ir elgesys buvo geriausias apsaugos kodas. Tai veikia net dabar: kartą namuose palikau visą švarko turinį – raktus, piniginę ir dokumentus. Keliaudamas tradiciniu maršrutu aš iš paštininko tiesiai į rankas gavau laikraštį, kioske skolon pasiėmiau žurnalą, kurį pradėjau skaityti kavinėje gerdamas skolon gautą kavą, baigiau valgydamas skolon gautus pietus. Apsaugininkas be jokių priekaištų atrakindavo biuro duris. Ir vakare į namus buvau įleistas be slaptažodžio.
Aš tikiu, kad ateityje prietaisai supras, kokie žmonės – geri saviškiai ar blogi svetimieji - jais nori pasinaudoti. Tuomet vėl galėsim pamiršti kodus ir slaptažodžius. Tereikės prieiti prie bankomato, parodyti veidą ir pasakyti: „Bičas, duok 50 litų“. Ir bankomatas duos. Arba atsakys: „Biče, tu, deja, neturi 50 litų, atleisk...“ O chuliganui neduos nieko ir rusiškai pasiūlys galimą ėjimo kryptį.
Žurnalas „Verslo klasė“ (http://www.vz.lt/versloklase/articles/)
