Ar pasiseks Viktorui Uspaskichui įrodyti, kad Lietuvoje viską - televiziją, spaudą, reitingus, valdžią ir dar kitokius įtakingus organus - galima nusipirkti? Rolandui Paksui nepasisekė, bet anas ne už savo pinigus norėjo, o šis, regis, ir už savus, todėl turi daugiau šansų. Kuo jo šansai didesni, tuo piliečių - mažesni.
Balalaika
Jau geri metai, kai V. Uspaskichas yra besikalančių protinių dantų skausmas Lietuvos politikams ir ne tik jiems.
2000-ųjų rudenį milijonierius iš Kėdainių savo kandidatūrą į Seimą iškėlė pats. Rinkimus laimėjęs susiblokavo su socialliberalais - dabartinio laikinojo prezidento komanda - ir gavęs “kuklų” Ekonomikos komiteto pirmininko postą, tyliai jame tvarkėsi, niekam netrukdė. Bet pasirodo, kad visi jam trukdė - taip 2003 m. rudenį atsistatydindamas pareiškė šis milijonierius. Niekas esmingai nei jam atkirto, nei visuomenei paaiškino, kad ne tiesą ponas Viktoras sako, o išmoningai groja savireklamos balalaika: jie nieko nedaro, aš taip negaliu, todėl pasitraukiu, atsiriboju nuo jų.
Stambiausia V. Uspaskicho pakišta kiaulė - rinkti parašai referendumui siekiant pakeisti Lietuvos rinkimų sistemą - ne jo proto darbas. Ši užmačia atkeliavo iš Rytų. Ir ne paskutinį kartą. Tai suvokiant, derėtų būti itin akyliems ir ausyliems.
Tačiau politikų klausa kartais, deja, sutrinka. Štai užtraukė V. Uspaskichas “gaidį” - esą jei lietuviai patys valstybės nesusitvarko, tai rusas galėtų tai padaryti. Nusišnekėjo, ir tiek. Ar į visas kvailas kalbas verta reaguoti? Bet Rasa Juknevičienė - patyrusi politikė - užkibo. Emocijos klioktelėjo ir liežuvis išspjovė: “Nupirksim Uspaskichui bilietą į vieną pusę - Archangelską”, - pasakė ji beveik konservatorių partijos vardu.
Jei ponia Rasa nenagrinėtų Uspaskicho paistalų rimtai, ir jos leptelėjimą galima būtų palikti nuošaliai - maža kas žmogui išsprūsta. Tačiau kai yra antraip, vis dėlto verta pasvarstyti, kas slypi už šio politikės išsitarimo.
Be pilietiškumo “drapanėlių”
Deja, slypi negražus dalykas. Įžeistas R. Juknevičienės lietuviškumas nusimetė pilkas pilietiškumo “drapanas” ir pasirodė visu spalvingu tautiškumu: “Kiekvienas bet kurios tautybės žmogus turi savo tautiškumo jausmą ir peržengti tų ribų negalima”, - teigia R. Juknevičienė. Suprask taip: jei koks kitatautis peržengia ribas, tegu važiuoja iš kur atvykęs. “Jei taip kalbėtų baltarusis, - aiškino R. Juknevičienė, - kalbėčiau apie Baltarusiją, jei taip niekintų lietuvių tautą kitos tautybės žmogus - vokietis ar prancūzas, lygiai tą patį padaryčiau.”
Neišmintingai padarytumėte, nes jie yra tokie pat Lietuvos piliečiai, kaip ir čia gimusieji. Piliečių lygiateisiškumas negali būti pripažįstamas tik iki tam tikros ribos, o kai ji peržengiama, eina jie visi na… mo. Neis. Ir jiems nuo to blogiau nebus. O mums - mūsų valstybei - jei taip šakosimės, bus blogiau.
Panašūs politikų pareiškimai nestiprina kitataučių lojalumo Lietuvos valstybei. Pagaliau per tokius išsišokimus paaiškėja, kad tebesuvokiame savo valstybę kaip tautinę, o ne kaip pilietinę bendruomenę.
O panašiais kaip šis atvejais verta būtų prisiminti ir antraip apsuktą seną posakį apie Jupiterį ir jo jautį: “Kas leidžiama jaučiui, neleidžiama Jupiteriui”.
“Dialogas”
