Nieko rimta neatsitiko. Po “Gaidos” koncerto (spalio 27 d.) stovint eilėje prie rūbinės “smūgio” pėdsakų nebūtų įžvelgęs net akyliausias pašnekovas. Tačiau Didžiojoje Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko šis tas, kas privertė suabejoti, ar išties muzika jau tokia “universali kalba”, kurią supranta (ir susišneka) milijonai?
O gal nacionalinės muzikos ypatumai ne tik nėra blefas, bet netgi būtų galima kalbėti apie skirtingus (nacionalinius? tautinius?) muzikos identitetus?
Dėl visko kalta užsieninių simfoninių opusų pora. Japonų kompozitoriaus Toru Takemitsu “Gitimalya” (1974) marimbai ir simfoniniam orkestrui sukomponuota taip, kad skambesys tarsi išslysta tarp pirštų. Sunkiai apčiuopiamas plevenimas veikia ir orkestro spalvų gausą. Tembriniai akcentai turbūt specialiai parinkti taip, kad dar labiau išryškintų subtilų akustinio lengvumo efektą. Todėl scenoje ne tik marimba, bet ir net dvi arfos, gitara - tradiciškai mistiniams sąskambiams pasitelkiami instrumentai.
Po tokios japoniškos “pirštų galiukų” estetikos, laukė agresyvus austriškas gremėzdas - Goergo Friedricho Haaso “Natures mortes” (2003) simfoniniam orkestrui. Šis pirmasis ir labai stiprus įspūdis gal ir neturėtų stebinti - iš tokios šalies kilusiam kompozitoriui turbūt privalu laikytis ir kartu pateisinti žymiąją austriško simfonizmo tradiciją su kuo didesniu orkestru, galingesniu garsu ir visa apimančia simfoninio orkestro akustika. Garsinis sunkiasvoriškumas praretėjo vidurinėje kompozicijos dalyje, kai skambesys persivertė į tankų tvinkčiojimą. Nuolatinis jo migravimas per skirtingas orkestro grupes ir netgi grupių viduje, taip pat dinamikos intensyvumo bangavimas sukūrė įdomų (nors ir nenaują) erdvinio artėjimo arba tolimo efektą. Lyg ir netyčia susidarančios tonalios tutti harmonijos, tuojau pat suyra, mikrotoniškai išskysta.
Teisingai ar ne, bet atkaklaus orkestro tutti “brūžinimo” idėja Ričardo Kabelio kūrinyje trombonui ir orkestrui “Monopolis” (2004) pasirodė lygiai tiek pat “vokiška”… Emociškai - tai itin statiško skambesio, tiesiog “bukai” aštri muzika, kurios klausytis greitai tampa nuobodu (galbūt kažkas pasikeistų, jei atlikėjams nebūtų taip nuobodu?), tačiau tikėtina, kad partitūra sukomponuota labai racionaliai ir grindžiama tiksliai apskaičiuotomis ritminėmis progresijomis (nors partitūros nemačius, tai tvirtinti gal ir per drąsu). Trombonas kaip solistas? Panašu, kad jo funkcija buvo viena - kaip nors išlaukti savo kadencijos, kuri beveik kaip savarankiškas kūrinys kūrinyje neįtikėtino Mike’o Svobodos talento dėka tapo įspūdinga kulminacija. Tai, ką trombonininkas šiame epizode išdarinėjo, buvo mažų mažiausiai nuostabu. Po tokios ekstazės net ir likusi kūrinio dalis skambėjo suprantamiau ir patraukliau. Nors be jos, ovacijos galbūt būtų buvusios netgi dvigubai didesnės - už Svobodą ir “laisvę” pakilt iš vietų pasibaigus kūriniui.
Artimiausia ir patraukliausia (kultūriškai?) šiame koncerte pasirodė vis dėlto Šarūno Nako orkestrinė kompozicija “Nuoga” (2004; “Gaidos” festivalio užsakymas), kurioje, pasak kompozitoriaus, “nieko nėra”. Netgi patikėjau dar prieš festivalį spaudos konferencijoje ištartais Š. Nako žodžiais, kad šią partitūrą būtinai turi atlikti lietuviai, nes tik jie gali tinkamai tokią muziką suvokti ir perteikti. Tembriškai skirtingų orkestro grupių eksponavimas, visiškai atsiejant jas viena nuo kitos ir išoriškai lyg ir atsisakant bet kokių jungčių, suformuoja, kaip tyčia, labai organiškos ir logiškos visumos įspūdį (nors ji ir negrindžiama “ištisiniu plėtojimu”). Kompozicijos forma, regis, tiek skaidri, kad repriziškai atsikartojanti kūrinio pradžios styginių fazė, kai koncentruotas garsų gumulas pavirsta švelniai, tačiau intensyviai besiplečiančia banga, suskambėjo visiškai įtikinamai.
