Velnias slypi detalėse, sako vokiečiai, kurie yra labai kruopštūs žmonės. Mes tokie nesame, bet galėtume pasakyti, kad velnias slypi smulkmenose. Taigi kas tos mūsų viešo gyvenimo smulkmenos, kurioms nebelieka vietos ir dėmesio perėjimo nuo Paksogeito į rinkimų sezoną šurmulyje?
Velykinė antipaksinės koalicijos pergalė ir prasidėjusios rinkiminių kombinacijų svarstybos kelia prieštaringas mintis. Viena vertus, nieko itin netikėto tame nėra. Jei norime grįžti į normalų politinį ritmą ir neturime pasiūlymų, kaip patobulinti parlamentinę demokratiją arba darsyk išrasti dviratį, turime vėl susitaikyti su partinės kovos faktais. Žinoma, vildamiesi, kad bent kiek padaugės tos kovos taisyklių ir noro tų taisyklių laikytis. Žinant ir tai, kad viltis yra kvailių motina...
Glumina kitkas. Paksogeito pabaiga akimirksniu grąžino politinį elitą į palaimingos užmaršties rojų. Iš giluminių viso praėjusio košmaro priežasčių ir pamokų išliko tik sąmokslininkiškos retorikos skiautės. Sustiprinkime partijų ir kandidatų į prezidentus finansavimo kontrolę ir užkirskime kelią mūsų valstybę diskredituoti nusiteikusių užsienio tarnybų veiklai - ir viskas pamažu susiras savo takus.
Ar iš tiesų Lietuvos piliečių susipriešinimas buvo tik žemos prabos politinių intrigantų žaidimo be taisyklių rezultatas ar bręstančios klasių kovos apraiška, kaip dar neseniai įrodinėjo vienas marksistas iš viešųjų ryšių tarnybos? Atsakymas greičiausiai priklausys nuo vertintojo sotumo, užimamos pozicijos galios žaidynėse ir gyvenamosios vietos. Visuomenės kritikai vis dėlto įžvelgia - ir kad Paksogeitas buvo kerštas už ilgametes politikos klaidas, ir kad visuomenės susipriešinimo laipsnis gali siekti bekraujo pilietinio karo apkasus.
Kaip į šias aplinkybes reaguoja trejiems rinkimams besiruošiančios partijos? Kokių žinių mes gauname iš daug žadančių, viešųjų ryšių seminarus išėjusių politikų burnų? Pirmiausia tos žinutės primena demagoginių abstrakcijų laviną. Kas konkretesnio yra numatoma padaryti, kad valstybė grąžintų skolas visuomenei, ne tik vagnoriškas indelių skeveldras? Politinis ėjimas į liaudį krizės metu buvo Rolando Pakso mesta, nors ir nešvari pirštinė. Ją pakėlė kai kurie nuoširdesni politikai ir dar smarkiau - pilietiniai aktyvistai iš Piliečių forumo ir judėjimo “Kitas pasirinkimas”. Su žmonėmis reikia kalbėti - šiandien patars visi priešrinkiminių kampanijų ekspertai.
Tačiau velnias slypi detalėse. Kur šiandien sandėliuojami partiniai idėjiniai resursai, kur pluoštai įstatyminių sumanymų, rodančių, kad be liaudies agitacijos triukų matytųsi tikras politinis rūpinimasis tos liaudies reikalais? Lyg “katarinka” sukasi plepėjimas apie europietiškus pinigus, kuriuos žadantieji garantuoja potencialiems rinkėjams. Rinkite Viktoro Uspaskicho “darbininkus” ir jie garantuos, kad Europos Sąjungos pinigai atitekėtų reikiamu adresu...
Šiandien itin svarbu, kad į rinkimų apkasus besulendančios partijos imtųsi mąstyti apie smulkmenas, nors mūšio įkarštyje tai ir nėra lengva. Kaip sumažinti atotrūkius ir elitarinę aroganciją? Nemanau, kad yra gana kalbėti išimtinai apie duonos riekės kaimiečiams ar mažų bei vidutinių miestų žmonėms padidinimą. Maslow piramidės alpinistai turėtų priminti, kad provincijos žmonės nėra tik menkaverčiai duonos valgytojai, tiesiog skausmingai stebintys, kaip plečiasi jų gyvenimo nevisavertiškumo žaizdos. Jei naujų pilių statybos ir toliau vyks tuo metu, kada rajonų bibliotekos neturi net visų šiandien leidžiamų lietuviškų knygų, kuriomis džiaugiasi TV kultūrinės laidos, jei nesimegs nuolatinio pilietinio dialogo tinklai tolėliau nuo didmiesčių, gero nelauk.
Pabaigoje kartojant, kad velnias slypi detalėse, norėtųsi tokią vieną detalę išryškinti. Sovietmetyje, kurio pasiilgo nemažai lietuvių, buvo šis tas pozityvaus. Anais laikai net Vakarų sovietologai gyrė kai kurias indoktrinacijos priemones. Žinoma, ne patį tos indoktrinacijos turinį. Turiu omeny sovietinę instituciją, kuri vadinosi “Žinijos draugija”. Kas atsitiko su lietuviškais jos reliktais ir turtu, daugelis gali matyti savo akimis savuose miestuose. Nežinau, ar yra bent viena gaivinimo verta jos šaknis. Tačiau šiemetinio ėjimo į liaudį įkarštyje dingčioja mintis, kad mūsų valstybė turėtų imtis sukurti ir išlaikyti sistemą, kuri leistų dar esamai kultūrinei, intelektinei ir pilietinei patirčiai skleistis plačiau. Pasikalbėk su ja - vadinasi vienas ryškesnių Pedro Almodovaro filmų. Pasikalbėk su ja...
Kas nesimatė su atokių miestų bibliotekose susirenkančiomis bendruomenėmis, nesidalijo mintimis su žmogiško santykio pasiilgusiais anos Lietuvos piliečiais, gali į šią detalę pažiūrėti skeptiškai. Tačiau kieno kultūrinius poreikius imamės kelti ir tenkinti, tie greičiau ir pasijunta vienos tautos žmonėmis. O pasirinkti turim iš ko: elitariniai festivaliai, teatrai, žurnalai, nacionaliniai muziejai ir naujos pilys. O gal šimtas atnaujintų, išplėstų, knygomis, laikraščiais ir geriau mokamais darbuotojais aprūpintų bibliotekų, galinčių tapti tikraisiais informacinės, atviros ir pilietinės visuomenės centrais? Suprantu, kad tai yra tik viena iš daugelio smulkmenų, tačiau taip norėtųsi tikėti, kad šio pavasario rinkiminis rūpestis dėl plačiųjų liaudies sluoksnių nevirs tik partinės demagogijos dūmais, kylančiais iš mūsų valstybės kamino kartu su stabilesnio gyvenimo viltimis.
