Paradoksaliu ir netikėtu vasaros reiškiniu tapo pilietybės įstatymo pataisa, įgalinusi Lietuvos prezidentą išimties tvarka padaryti Lietuvos piliečiu tautai nusipelniusį užsienietį.
Netikėtumas glūdi net ne tame, kad prezidentas pateikė tokios pataisos pasiūlymą Seimui. Jei ne Pakso-Borisovo tenisas pilietybės kamuoliuku, vargu ar kas būtų suabejojęs tokia įstatymine nuostata, kad Lietuvos valstybės galva turi turėti tokią išimtinę teisę. Tai tradicinė prezidentų privilegija, lygiai, kaip teisė suteikti malonę nuteistiesiems. Juk ilgai nesipiktinome išgirdę apie Lietuvos pilietybe apdovanojamus dainuojančius, grojančius ar šokančius rusų gastrolierius?
Paradoksaliai pasielgė šios kadencijos Seimas, pataisos priėmimo atveju pasiekęs greičio rekordą. Pralenktas net sutarties dėl Europos Sąjungos konstitucijos priėmimas. Tokiu greičiu apsispręsti dėl išimtinės pilietybės šios kadencijos seimūnai galėjo tik visiškai užmiršę paksogeitą. T.y. pati įstatyminė norma yra logišką ir praktiška, tačiau būtent sportinis šio įstatymdavystės akto aspektas yra tiesiog sukrečiantis. Ir greitis, ir motyvai. Net nuo vasaros karščių perkaitusioje Lietuvoje buvo sureaguota pakankamai aštriai, lyg ne per atostogas. Net atviros pilietinio nepasitekinimo formos-piketai šmėkštelėjo S.Daukanto aikštėje.
Net jei krepšinis (ir net moterų) Lietuvoje yra labiau religija, nei sportas, išimtinės pilietybės teisinių vartų atvėrimas šiose aplinkybėse yra labai prieštaringas dalykas. Smulkmeniškas įstatymo pataisos motyvas devalvuoja pačios išimties simbolinę vertę. Lietuvių savigarboje pilietybė ir pilietiškumas taip nėra laikomi didele vertybe, o čia dar vienas smūgis. Pasikartosiu: kuo griečiau ir atsainiau praeina įstatymo svarstytos, tuo daugiau įtarimų kyla, kad šiems aktams niekas didelės vertės neteikia. Ar tai būtų Europos konstitucija (ir apskritai Konstitucija), ar Lietuvos Respublikos pilietybė. Ypač išimtinė. Ši kilni Prezidento privilegija savo verte priartėja prie vieno pasaulio čempionato, vienų rungtynių vertės. Arba baudų metimo.
Lietuvos krepšinio religijai suduodamas klastingas smūgis: tik naivuolis gali tikėti, kad tokia kaina galima padidinti šios sporto šakos prestižą mūsų šalyje. Tik beviltiškiems krepšinio pradinukams toks elgesys būtų naudingas, o čia susiduriame su aukščiausio reitingo krepšinio šalimi. Jei klubinio krepšinio pasaulyje tautinis elementas jau senai pralaimėjo komercijai ir pinigams, tai nacionalinės rinktinės vis dar buvo patriotizmo patikrinimo priemone. Tačiau, ar ilgam? Didelių pinigų tautiniai profesionalai iš vienos pusės, o iš kitos- sportiniai klajūnai gali greitai sugriauti ir šį mitą.
Pilietybės įstatymo pataisos priėmimą Lietuvos žiniasklaida nedelsiant beveik sutapatino su išimtinės pilietybės suteikimu krepšininkei K.Douglas. Pasipiktinimo banga taip pat nuvilnijo avansu. Tačiau pro mieguistą vasaros šviesą dar galėtume įžiūrėti faktą, kad pasikeitė tik jautri įstatymo nuostata. Krepšininkė vis dar yra JAV pilietė. Jei prezidentinė pilietybės komisija pasinaudos teisine greitakalbe, tada galėsime samprotauti ir vertinti toliau. Lygiai, kaip sekdami Sabatauską, spėlioti: o, kokie nuopelnai priklausys krepšininkei, jei Lietuvos rinktinei nepasiseks Brazilijoje? O gal dar nėra mesti visi burtai?
