Montesuma buvo paskutinis actekų karalius, baigęs savo dienas konkistadorų nelaisvėje. Montesumos kerštu amerikiečiai šmaikštaudami vadina tokį nepavydėtiną reiškinį, su kuriuo susiduria baltieji turistai Meksikoje, prisikirtę šviežių salotų. Mat vietinis vanduo, kuriuo jos paprastai plaunamos, sukelia viduriavimą. Tariant liaudiškai, “trydą”.
Kerštaujančios praeities metafora kybo ant liežuvio šiandieninėje Lietuvoje pasitinkant rinkimų rudenį. Tai ne pirmas ruduo su rinkimais, bet pirmasis įgyjantis bruožus, primenančius politinę “trydą”. Kodėl? Todėl, kad dar niekad taip intensyviai nebuvo prisimatuojamos valdžios kėdės dar net neprasidėjus rinkimų agitacijos laikui. Tačiau kodėl tai yra kerštas ir kas yra to keršto simbolis politikos scenoje?
Montesumos kerštu Lietuvai laikytina naujoji Darbo partija, kuriai nuo pat Europarlamento rinkimų pranašaujama neišvengiama pergalė politikos rungtynėse. Darbo partijos nariai yra nuolat puldinėjami labiau patyrusių politikų. It nauji politiniai viščiukai skaičiuojami po penkias partijas pakeitę perbėgėliai, baiminamasi, kad perdėta politologų kritika nepadidintų besišakojančio milijonieriaus populiarumo. O jis pats, nusileidęs nuo “Dviračio žynių” scenos, atrodo lyg skiepytas herojus - juk jokios satyros, ironijos, pašaipos ar rimtos kritikos strėlės negali rimčiau pažeisti jo Achilo kulno. Dar daugiau. Jis jau rėžė mūsų garbiai publikai į kaktą rusų oligarcho išmintį, kad patys lietuviai tiesiog nesugeba valdyti valstybės, ir... nieko neatsitiko. Tai reiškia, kad šiandien Viktorui Uspaskichui beveik viskas galima.
Montesumos kerštu laikytina ne tiek pati Darbo partija, kiek demonstratyvūs minios sentimentai šiam keistam naujadarui. Tikėtina, kad šiais jausmais ir pasisakymais tiesiog keršijama. Tačiau už ką keršijama? Jau Rolando Pakso šalininkai jautėsi keršiją arogantiškam elitui. Nušalintas prezidentas taip pat buvo turtingas herojus, prisidėjęs prie bendro skurdo vešėjimo, tačiau jam turtas vis dėlto nesutrukdė vaidinti nuskriaustos minios gynėjo. V. Uspaskicho atveju kontrastai yra neabejotinai ryškesni: dar turtingesnis turčius ir dar didesnis darbo žmonių gynėjas.
Dar pažymėtina savybė, kurios negalima tiesiogiai tapatinti su kerštu, nors tai vis dėlto yra tam tikras atsakas į politinio-partinio elito sąstingį. Ar nebus taip, kad prieš keliolika metų per revoliucines permainas susiformavusios partinės nomenklatūros tiesiog sustingdė karjeros srautus. Vienodai ribotų socialiai aktyvių žmonių skaičius yra nemažas, o natūralių lyderių ir autoritetų buvo ir yra nedaug. Viešosios raiškos erdvė provincijoje dėl realios savivaldos nebuvimo yra užgauliai siaura, partinė periferija neišvystyta ir negali patenkinti save gerbiančių ir negerbiančių aktyvistų. Tad kuo viena vidutinybė blogesnė už kitą? Taip per ilgesnį laiką susikaupė “netrivojančių” būrys, o Seimo rinkimai liko trumpiausiais kelias į Vilniaus arba centrinės valdžios aukštumas. Nesvarbu, kokia ideologija, kokiomis vertybėmis vadovaujasi Darbo partija. Bent šiandien ji vertinga savo perspektyvinėmis viltimis prasiskinti kelią į valdžią dėl pačios valdžios.
Truputį rimčiau kalbant, Montesumos keršto bruožų visa tai įgyja todėl, kad per keliolika valstybingumo metų institucinė demokratija nevirto dalyvavimo demokratija. Piliečių atskyrimas nuo valdžios augo per visus porevoliucinius metus. Institucinė demokratija susiaurino politinį lauką iki rinkimų, o tarp jų paliko plynę. Dėl to didelė dalis socialiai aktyvių žmonių, ypač atokiau nuo sostinės, tiesiog neteko natūralios viešosios erdvės savai raiškai, galios instinktų realizavimui ir kitų žmonių valdymui. Visa tai rodo, kad nori nenori Lietuvoje dar reikės stipriai remontuoti arba politikos vandentiekį, arba politikos kanalizaciją.
