Šiandien daugeliui aišku, kokią didelę įtaką lenkų ir lietuvių likimų panašumams padarė bendro politinio gyvenimo šimtmečiai. Nors dauguma kaimynų jau nebesupranta vieni kitų kalbų, bet gyvenimo būdo panašumai, elgsenų tipai ir net gyvenančiųjų kaime bei emigruojančiųjų į Vakarus procentai yra panašūs.
Tačiau sovietų okupacijos Lietuvoje ir komunistinio režimo Lenkijoje istoriniai padariniai turi ir esminių skirtumų. Tarkim, miestų gyvenimas abiejose šalyse yra labai panašus, kaip ir alaus skonis ar kainos. Tačiau kaip dangus ir žemė skiriasi lietuviško kaimo ir lenkų kaimo pasauliai. Tai, ką mūsų artojams padarė kolchozai ir kaimo žmogaus nužeminimas, atsispindi pokolchozinių gyvenviečių neviltyje, sukiužusių bakūžių senučių veiduose, kuriuos perkreipia baimė artėjant sutemų metui. Šito Lenkijoje jau nebepamatysi. Nebent buvusių PGR‘ų (sovietinių valstybinių ūkių analogas) zonoje kur nors istoriniuose Rytprūsiuose.
Žinoma, didžiuliai skirtumai kris į akis to, kuris ims lyginti lietuvių ir lenkų katalikų bendruomenes. Lietuviai aiškiai išsiskirs posovietinio indiferentiškumo ir chaotiško sekuliarizmo bruožais. Lenkų, ypač kaimiečių, veiduose galėtume aptikti kone viduramžiško fanatizmo ženklų, ypač klausantis „Marijos radijo“ radikalų balso. Nenuostabu, kad vienoje ar kitoje visuomeninėje akcijoje (pavyzdžiui, demonstracijos už toleranciją skirtingų seksualinių orientacijų atžvilgiu) lenkų katalikai ir jų futbolo kibicai, t.y. Vakarų skustagalvių atmaina, susiformavusi iš futbolo aistruolių, gali susimesti į krūvą.
Tačiau ryškiausias mūsų visuomeninių polinkių skirtumas atsiskleidė per neseniai pasibaigusių Lenkijos prezidento rinkimų rezultatus. Konservatyvaus patrioto Lecho Kaczynskio pergalė prieš liberalųjį Donaldą Tuską. Išties išrinkto prezidento įvaizdis, iš šalies žiūrint, labiau atitinka bendrinį lenko įvaizdį.
Neketinu gilintis į visus rinkimų kampanijos antropologinius bruožus. Atkreipčiau dėmesį tik į vieną – ir tai nelabai dorą – rinkimų kovos aspektą, kurį neabejotinai laikytume juodųjų technologijų apraiška. Turiu omenyje vieno iš Kaczynskio rinkimų štabo veikėjų paleistą antį apie tariamą Tusko senelio savanorišką tarnybą Vermachte Antrojo pasaulinio karo metais. Šį tamsų triuką padaręs žmogus pasitraukė iš rinkimų štabo, o doros ir teisingumo gynėjas Kaczynskis viešai atsiprašė konkurento ir tautos už juodosios technikos apraiškas jo viešųjų ryšių strategų veikloje. Suprask, jis pats tikrai nieko apie tai nežinojęs...
Šiandien sunku sužinoti, kiek šis melagingas gandas nulėmė sociologams netikėtą rinkimų rezultatą. Juk apklausose ryškiai pirmavęs Tuskas pralaimėjo ne vienu, o kone dešimčia procentų. Tačiau analitikai neabejoja, kad tam tikru atžvilgiu šis gandas apie tariamą savanorišką Tusko senelio tarnystę okupantams (iš tiesų jis atsidūrė lenkų antifašistinio pasipriešinimo gretose) turėjo poveikį. Nežinia kiek, bet neabejotinai turėjo.
Čia ir išryškėja didžiausias skirtumas tarp lenkų ir lietuvių. Kiek per praėjusius penkiolika metų politinėje Lietuvos arenoje buvo paskelbta tikrų ir tariamų faktų apie nacių ir sovietų kolaborantus – šiandieninių politikų tėvus ar senelius. Na, tiesą sakant, apie senelius beveik nebūdavo kalbama, nes mūsiškiai viešųjų ryšių specialistai tikriausiai neblogai nutuokė, kad niekam tai Lietuvoje nė motais. Ką reiškia senelių nuopelnai ar nuodėmės vertybinę orientaciją praradusioje pokomunistinėje minioje, jei patys kandidatai į politinį Olimpą galėjo būti ir nusipelnę sovietiniai kolaborantai ir net pripažinti KGB „stukačiai“, t.y. agentai.
Išties. Vaikai nėra atsakingi už tėvų ir senelių nuodėmes. Lietuvoje nelabai kam rūpi, kieno dėdė ar senelis buvo žydšaudys, stribas ar kitoks tautos padorumo duobkasys. Lietuvoje nerūpi tėvai – kagėbistai jau vien dėl to, kad patys gyvi sveiki kagėbistai gali pozuoti, apsirengę kone nacionalinių didvyrių kostiumais. Tai net juodieji viešųjų ryšių technologijų asai turėtų pripažinti. Jų darbas yra tiesiog palaikyti juodąją mintį, kad visi yra tokie pat... Ir tai kartais „veža“. Todėl ir bandau sakyti, kad Lenkija ir Lietuva parsinešė iš komunizmo epochos skirtingas patirtis. Kas iš to išeis, pamatysim netrukus.
