Slenksčiai yra tam, kad juos kas nors zulintų. Visuomenės raidoje ir kultūros apytakoje vieni slenksčiai atsiranda lyg ir savaime, kitus iškelia valdžia. Štai kad ir mūsų universitetų slenksčiai: ar nesusiduria ties jais laisvų Lietuvos piliečių norai ir sprendimų galią pasisavinusios valdžios geismai.
Jei piliečiai – tikrieji mūsų Respublikos šeimininkai – siekia vienokių studijų, tarkim, teisės, vadybos ar ekonomikos, o valdžia atsako, kad tik tam tikra dalis tų piliečių gali tuos mokslus krimsti, kiti turi rinktis tai, kas mokslo valdžios nurodyta? Ką tai reiškia? Kaip santykiauja konstitucinės piliečių teisės ir valdžios galios? Iš kur atsiranda tie genialūs valdžios galiūnai, kurie ima ir viešai sako, jog tikrai žino, kiek tautai šiandien reikia filosofų, filologų, vadybininkų, o kiek inžinierių ir fizikų? Atsakymas tik vienas: jie atklysta iš planinio ūkio ekonomikos ir planinio švietimo praeities.
Šiandien ūkiniame gyvenime joks valdininkų klanas jau nebegali nurodinėti, kiek reikia gaminti jogurtų, sūrių, vinių, plytų, batų ar baldų. Lygiai taip niekam net nedingčioja mintis nurodyti lietuviams, kiek ir ko pirkti. Aukštajame moksle visiškai kitaip: yra nurodoma, kiek ir kokiose programose yra valstybės finansuojamų studijų vietų. Štai naujasis Lietuvos universitetų rektorių konferencijos vadas, atstovaujantis šlovintajai technokratijos tradicijai, viešai apsidžiaugia, kad valdžia apsižiūrėjo esant dideliam inžinierių stygiui. Jam antrina pramonininkai ir fabrikantai – stinga technologų ir inžinierių...
Tai reiškia, kad finansuojant studijų programas gresia dar daug piliečiams sunkiai suvokiamų sprendimų. Naujieji kapitalistai su sovietiniu „politechniniu“ išsilavinimu sako, kad trūksta kvalifikuotų darbininkų, todėl mokesčių mokėtojų pinigus reikia nukreipti jų rengimo spartinimui. Jie nediskutuoja, kodėl emigruoja jų inžinieriai ir kodėl į technologijas ir kietuosius mokslus mažėja lietuvių jaunuomenės veržimasis. To mažėjimo mastus mes tik iš dalies nutuokiame. Didžiausias prieštaringumas išryškėja laisvosios rinkos ekonomikos taukuose besivartančių didžiojo kapitalo atstovų reikalavimuose neįsileisti laisvos studijų rinkos principų į aukštąjį mokslą. Kodėl nepriimtina mintis, kad kas kur nori – ten ir studijuoja?
Galima suprasti valdžios ir atsakomybės nešikų rūpestį: jei nestumsime žinių ekonomikos vežimo pirmyn, tai ir užkliūsime už ateities slenksčio. Kas gali gundyti laisvą ir jauną lietuvį studijuoti fiziką, biomedicinos mokslus, statybos inžineriją ar elektromechaniką. Daugelis dalykų, bet pirmiausiai prestižinio darbo ir didelės algos perspektyva. Valdžia gali gundyti savo piliečius duonos kąsniu, bet negali imti varžyti jų teisių gyvenimo kelio pasirinkimuose.
Šiandien ne vien Vilniaus universiteto filologai, anot jų pačių-vieninteliai ir patys geriausi Lietuvoje – garsiai rėkia, kad universiteto valdžia juos diskriminuoja. Siauro ir anksti specializuoto aukštojo mokslo adeptai, pirmiausiai technokratai, jau kuris laikas siekia revanšo po pirmųjų nepriklausomybės metų permainų, kurios buvo bandytos įtvirtinti net įstatymuose. Humanistika ir laisvo inteligento dvasia – tada buvo aiškus siekinys, turėjęs atskirti naujo Lietuvos aukštojo mokslo misiją nuo homo sovieticus specialistų kalvių.
Revoliucijos euforijoje tai skambėjo, kaip patriotinis šūkis. Tačiau šiandien visa tai įgyja ir kitokias prasmes. Pasaulyje, kuriame bent kiek apsišvietę žmonės supranta, kad po dešimties metų globalusis fabrikas su konvejeriais bus Kinija, jau senai stebimas reiškinys, kaip greitai pinga žinios (įskaitant technologines) ir kaip brangsta idėjos. Išradingumas, inovacijos, naujų idėjų daiginimas nėra nei specialybė, nei profesija, kurią gali kas nors reglamentuoti. Šiandieniame pasaulyje, kuriame skaitomos geros senos ir naujos knygos, nereikia įrodinėti, kad individuali vaizduotė ir fantazijos galia yra svarbiausias dalykas, nulemsiantis mūsų ateitį. Ar įsivaizduojame tai šiandien Lietuvoje, mindami ar peržengdami universitetų slenksčius?
www.akiraciai.lt
