Artėjant šventėms padidėja gyvenimo greitis. Nauji prekybos centrai dygsta nespėjus nė mirktelėti, o besiskundžiančių savo varganu gyvenimu lietuvių automobiliai stringa tų centrų prieigose besikemšančiose spūstyse.
Gamtos ir tradicijų padiktuotas kalendorius suvienija komercijos ir šventimo interesus. Lietuviai tampa didesne minia, kurios netrikdo ir per šventes nesiliaujantys skandalai. Kita vertus, šventiškumo įtampa neišvengiamai ima tikrinti svarbiausius bendrus lietuvių charakterio bruožus. Pirkimo ir puošimosi šurmulyje savo pranašumo, skirtingų galimybių ir jo šešėlio – socialinio pavydo apraiškos taip pat gerai matomos. Šventės nestabdo lenktynių nuotaikų.
Bene svarbiausia lietuvių lenktynių vieta yra gatvė arba automobilių kelias. Šiandien ne visi galėtų atpažinti prestižinius pranašumo aksesuarus moterų ar vyrų aprangoje. Batai, diržai, rankinės ar laikrodžiai yra tik pasisekusių gyvenimų, išrinktųjų (VIP'ų) ženklai. Tačiau automobiliai yra kažkas, apie ką lietuviai išmano net geriau už kitus europiečius. Ir, žinoma, labiau fetišuoja. Automobiliai mūsų krašte yra tiesiog nešiojami it kostiumai britų snobų sluoksniuose. Automobiliai išugdė net specifinį lietuvių elgesio būdą. Šiandien mes elgiamės it važiuotume automobiliuose. Automobilių spūstys ima gaivinti sovietmečio eilių prisiminimus.
Lietuviai gatvėse elgiasi įvairiai, tačiau vienas bruožas galėtų būti itin išryškinamas. Atrodo, kad demonstratyviai nebesinaudojama automobilio posūkių signalo svirtelėmis. Nebent sankryžoje sukant į kairę – čia pernelyg aiški ir iš tiesų pavojinga situacija. Tačiau siuvant tarp eismo eilių ar orientuojantis į dešinę posūkiai rodomi daug rečiau. Nedrįsčiau teigti, kad išryškėja koks nors dėsningumas, priklausantis nuo automobilių kainų, tačiau prabangių aparatų posūkių signalai arba jų trūkumas visada labiau pastebimi. Ar kas nors gali nepastebėti apie savo manevrą neperspėjančio policijos ekipažo?
Kodėl taip yra? Štai viena prielaida: pačiam vairuotojui jo posūkio signalas nėra reikalingas. Jis yra skirtas kitam šio gatvės gyvenimo dalyviui. Jei esi susirūpinęs tik savimi, kuriam galui dar judinti posūkio svirtelę? Nebent pademonstruoti mandagų paklusnumą taisyklėms, o sulaukėjusių lenktynių ir prasimušėlių sraute tai reikštų ne ką kitą, o silpnumą. Vairavimo (o gal paties gyvenimo?) taisyklių laikymasis šiandien yra ne kultūros, o silpnumo žymė. Tai taip pat požiūris į kitą mūsų bendro gyvenimo gyventoją. Ką turiu omeny, žinoma, lengviau supras apšepusio automobilio vairuotojas.
Artėjame į Kalėdų šventę skirtingais būdais. Kaimo turizmo sodybos ir kitokia egzotika yra toliau nuo mūsų. Važiuosime toliau nuo kasdienybės ir nuo kasdienio savęs. Kažin ar nebūtų puikiausia švenčių dovana – tiesiog parodyti posūkį kitam lietuviui, lygiai taip pat beieškančiam kelio į savo šventę. Gal tai ir būtų mūsų Kalėdų kelias?
