Vėluojantį Lietuvos pavasarį, kai trūksta vitaminų, kada lyg žiemos sniego nebelieka aukštųjų valstybės ir Bažnyčios institucijų, kurių dar nebūtų apdergęs prezidentas, it parazitai apninka abejonės sveiko proto galiomis.
Neretai tokiais atvejais lyg šiaudo griebiamasi istorijos, darant prielaidą, kad daug kas joje kartojasi. Kartojasi lyg ligos, nuo kurių norisi pasveikti. Po Vito Tomkaus publikacijų ir vangios Lietuvos teisės institucijų reakcijos europiečių akyse buvo atgaivintas užsispyrusių tamsybininkų ir antisemitų tautos įvaizdis. Praslinkus kelioms savaitėms nuo minėtų publikacijų pradžios, Marijos žemėje pasirodė amerikiečių televizininkai su naujomis sensacingo reportažo idėjomis: išsiaiškinti, ar tiesa, kad prieškarinių Europos krepšinio čempionų dalyvauta žydų žudynėse 1941 m. vasarą. Pasaulyje ne tik alus buvo siejamas su krepšinio šalimi. Krepšinis - mūsų religija, mūsų tapatybės ir pasididžiavimo ženklas. O gal esame krepšinio čempionų, žydšaudžių ir antisemitizmo abėcėlę užmiršusių žiniasklaidos magnatų šalis?
Tai vis yra mįslės, kurias turi įminti tie, kurie ruošiasi gyventi atvirame šiuolaikiniame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame žaibas jau nebelaikomas magiškos galybės įrankiu, o raganos ir burtininkės apgyvendintos Holivudo rezervate. Tačiau it šventojo Gralio ieškantiems visų paslapčių visrakčio, kuriam pasiduotų visos durys, ir žaibas gali tapti lemties pranešimu. Taigi eikime tiesiog prie pamokėlės. Ji dar 9 dešimtmečio pabaigoje, vėlyvosios “perestrojkos” metu, buvo transliuota per Rusijos televiziją.
Visi žinome, kad prieš šimtmetį - 1904 metais - įvyko rusų ir japonų karas, kuris baigėsi sensacinga modernėjančios Rytų nykštukės pergale prieš didžiausią pasaulio valstybę. Rusija prarado du svarbiausius savo laivynus, Korėjos ir Pietų Sachalino uostus ir net turėtas kasyklas Pietų Mandžiūrijoje. Tai pamokėlės pradedantiesiems paranojikams pradžia, kurią po daugelio dešimtmečių išaiškino rusų istorikai.
Šio epizodo esmė slypi sąsajoje tarp Japonijos slaptųjų tarnybų, rusų juodašimčių ir gėdingos rusams karo baigties. Paaiškėjo, kad japonų žvalgybos strateginė veiklos kryptis Rusijoje buvo įsiskverbimas į antisemitines juodašimčių organizacijas ir jų provokavimas kruviniems žydų pogromams. Žinia, baisiausi veiksmai buvo įvykdyti Kišiniove ir kituose pietiniuose miestuose. Šiurpios žudynės sukėlė demokratėjančios rusų visuomenės protestus, tačiau - kaip aiškino rusų istorikai - ne be tos pačios japonų žvalgybos pastangų kraupios nuotraukos su pogromų scenomis labai greitai atsidūrė pasaulio spaudos puslapiuose. Tai trenkė it perkūnas iš giedro dangaus. Kokie tos operacijos padariniai? Ogi labai skaudžiai strateginiai: tuo metu, kai kone visą pasaulį apiplaukusi Rusijos imperijos Baltijos flotilė (arba seni rusų kaliošai, kaip šmaikštavo ano meto Vakarų Europos spauda) atpūškavo prie apsiausto Port Arturo ir buvo metodiškai paskandinta japonų laivyno, pasibaisėję juodašimtiška minia Vakarų bankininkai tiesiog uždarė kreditines linijas rusų kariniam alkiui patenkinti.
Žinoma, toli gražu ne vien tai lėmė karo baigtį, bet neabejotinai prisidėjo prie jos. Buvo daug daugiau rimtose istorijos knygose aprašytų priežasčių, dėl kurių didžiausias tautų kalėjimas - Rusijos imperija - krito veidu į purvą. Žinoma, ne japonų žvalgyba buvo rusiškojo antisemitizmo išradėja: ji tik provokavo viešas ir radikalias to antisemitizmo apraiškas. Grynakraujis rusų tamsybininkas su kruvinu kirviu rankoje tiesiog buvo reikiamu metu išvestas į pasaulio dienos šviesą.
Aiškumo dėlei galėtume priminti kitą daug mažesnės reikšmės istorinį įvykį. Tai atsitiko prieš keliolika metų. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdytas sovietų represuotų asmenų reabilitacijos procesas tada tapo pasauline sensacija. Kaip tai įvyko, dar aiškinsis istorikai. Dabar turim tenkintis paprasta informacija. Dešimčių tūkstančių represuotų lietuvių sąrašai atitekėjo iš žinybų, susijusių su KGB. Teisybės atstatymas ir nekaltai nukentėjusių žmonių reabilitavimas masinės euforijos sąlygomis buvo suprantamai nekantrus, o įterpimas į tuos sąrašus keleto žydšaudžių pavardžių - itin paprastas dalykas. Gal tai atsitiktiniai sutapimai. Gal specialiai atlikti veiksmai. Tačiau anuomet žiniai, kad laisvę atgavę lietuviai reabilituoja savuosius žydšaudžius, patekti į didžiausius Vakarų dienraščius nereikėjo ilgų mėnesių...
Šioje istorijoje nėra moralo. Slaptosios tarnybos savo operacijų scenarijuose dažniausiai nesiremia Dekalogu. Tačiau tie, kurie kartais į Dekalogą žvilgteri, patys gali susimąstyti. Tai gali būti padaroma ir lietuvišką pavasarį, kai trūksta vitaminų, ir net jeigu - lyg Sauliaus Šaltenio “Riešutų duonos” herojui - kartais norisi nusišauti. Iš gėdos.
