Užstalės diskusijos dėl Europos Sąjungos ateities ir valdiško agitavimo triukai per labai trumpą laiką atskleidė daug opių, sunkiai valdomų ir prognozuojamų reiškinių, kurie prašyte prašosi gilesnio dėmesio visiškai nepriklausomai nuo to, Europoje mes ar ne. Vienas iš jų - bendro euroentuziazmo šešėlyje įsitempęs socialinės nesantaikos siūlas, apie kurį jau buvo užsiminta ankstesniame pokalbyje.
Kas lėmė, kad Lietuvos kaimo problema įsiviešpatavo įsiliejimo į Europos Sąjungą perspektyvoje? Ar tik statistikos argumentai, rodantys, kad kaimo vietovėse gyvena per ketvirtadalis mūsų tautos? Ar kieno nors įtikėtas faktas, kad kaimas yra neabejotinas socialinės atskirties ir skurdo dugnas, kuriam turi būti skirta visų kitų visuomenės sluoksnių užuojauta, solidarumo dėmesys ir solidarumo mokesčiai, dažniausiai įsikūnijantys valstybės subsidijų forma? O gal tai yra mūsų tautinės savimonės inercija, nukreipianti net į XIX amžiaus romantikų prisiminimus?
Nors yra statistika apie realias pajamas, negaliu patikėti, kad miesto pensininkas ar bedarbis patiria mažiau vargo negu socialiniai autsaideriai kaime. Neįtikina ir dažnas argumentas, kad senyvam ir paprastai menkesnį išsilavinimą turinčiam kaimo žmogui yra sunkiau keisti savo veiklos pobūdį - nelengva tai daryti ir miesto bedarbiams. Nelengva net kadaise įgijus sovietinį aukštąjį ir išnykusio planingo ūkio specializuotą išsilavinimą. Pereinamojo laikotarpio sunkenybė jiems yra ir ta, kad natūrinio ūkio arba, kitaip prisidūrimo (veiksmažodis durti visuotinio išdūrinėjimo laikais reiškiasi įvairiausiomis variacijomis) prie menkos pensijos galimybė, išskyrus sovietmečio stebuklą - kolektyvinį sodą, yra labai menka. Pirmoji karta nuo žagrės po mieste praleisto pusamžio jau vargiai gali vėl prie tos žagrės grįžti.
Taigi galima tarti, kad šiandienos vargus vienodai kenčia didelė dalis miestų ir miestelių žmonių, lygiai kaip kaimo gyventojai. Tačiau pastariesiems neabejotinai daugiau tenka solidarumo dėmesio ir bent jau mūsų politinio elito pažadų. Taiklus nesenas Rimvydo Valatkos teiginys, kad skirti 140 milijonų litų žemės ūkio subsidijoms valdžiai buvo daug lengviau negu 10 milijonų provincijos bibliotekoms. Su knygomis prieš šakes nepasišakosi, tada apgailestavo “Lietuvos ryto” apžvalgininkas. Tiesa, jau šiandien matom, kad ir žemdirbiams buvo žarstomi kišenės dydžiu nepagrįsti pažadai. Tų pažadų reikšmė išryškėjo tik padidėjusia socialine įtampa, skirtingų visuomenės grupių - runkelių ir miesčionių, arogantiškai demonstruojančių savo pranašumus, rungtynių riksmais prieš referendumą.
Pažadukų neatsakingumas visad graso pavojumi, kad vienų runkeliai ir mėšlas kitiems ims trukdyti važiuoti į Vakarus, o tada kerštaujant kyla geismas kitiems, tarkim, gydytojams ir mokytojams, nebeteikti paslaugų pirmiesiems - kuo mes blogesni? Kodėl runkeliai vertesni subsidijų labiau negu niekam nereikalingi meno kūriniai, kompaktinės plokštelės ar knygos, kuriuos kurti neatsisako užsispyrėliai?
Galima tarti, kad mokesčių mokėtojų pinigų visiems neužteko ir neužteks. Galima sutikti su tuo, kad jie turi atitekti pirmiausia tiems, kurie yra arčiausiai nevilties briaunos. Tačiau priešpriešinimas ir privilegijavimas subsidijų, skiriamų žemės ūkio produkcijai remti, toms menkoms lėšoms, kurių šiandien mirtinai reikia to paties kaimo intelektines šaknis maitinančioms bibliotekoms rodo, kad siekiama daugiau trupiniais užkimšti rėkiančių gerkles negu rimtai mąstyti apie kaimo perspektyvą europietiškoje ateityje. Juk akivaizdu, kad ne tik iš žemės ūkio gyvenančių procentas Lietuvoje turės mažėti, bet ir tų, kurie prie žemės liks, o išsilavinimo, naudojimosi naujausiomis informacijos galimybėmis pajėgumas turės stipriai išaugti. Tad investicija turi būti ne tik į karves, grūdus ir šakes, bet visų pirma į miestelių ir kaimų bibliotekas, kurias tiesiog būtina paversti artimiausiais vartais į informacinius tinklus. Juk mūsų TV apipudruotais smegenimis net ūkininkas toli nenuvažiuos.
Žinoma, pasakys eilinių rinkimų belaukiantis politikos realistas savo ciniškam ryšininkui su visuomene, knygų pirkimas provincijos bibliotekėlėms ir jų pavertimas tikrais naujoviškos informacijos centrais nepatekins aptemusios masės. Tai pernelyg tolimas horizontas, iškylantis tik nieko neįpareigojančiuose pokalbiuose prie alaus. Tad geriau žadėti pridurti prie karvių, o kultūros pinigus sukoncentruoti Vilniaus festivaliams ir fasadams - tai ir patiems gražiau, ir eurokratų akims bus malonu. Tiek politrealistas, tiek jo ryšininkas su liaudimi šventai tiki, kad pirmiausia turi būti patenkintas kaimo pilvas, o tik po to gali ateiti laikas aukštesniems dalykams. Jiems nė motais paprasta ir mokslo seniai įrodyta tiesa: net pilvo veikla yra susijusi su smegenimis. Tai kam provincialui knygos, jei jiems abiem taip pat nėra laiko skaityti knygas?
