Rugsėjo 1-ąją nerašyti apie švietimą ir ugdymą būtų akibrokštas. Kita vertus, diena, kai atsiveria mokyklų ir universitetų durys, nuolat graso banalybėmis, kurios niekam nerūpi.
Taigi kokios Lietuvos švietimo naujienos prašosi paskelbiamos arba jau yra paskelbtos šiandien? Sekdamas žiniasklaidos pėdomis pasakysiu, jog naujoji švietimo ministrė R. Žakaitienė išties ryžtingai prabilo apie destabilizuotos, prieštaringos, randuotos, liguistai į permainas reaguojančios švietimo sistemos tolesnę kaitą. Mokinių profiliavimas, jų žinių tikrinimas bei mokyklų tinklo optimizavimas tiesiogiai ar netiesiogiai tapo šio dėmesio taikiniu.
Prisipažinsiu, man tai gera naujiena, nepaisant viešos kai kurių kritikų reakcijos, jog „Žakaitienės reforma“ vėl pavers mūsų vaikus bandomaisiais triušiais. Mokymosi ir studijų individualizavimas, priešpastatant jį visokio kirpimo uniformuotiems profiliavimams ir disciplinavimams, iki šiolei persmelkusiems tiek vidurinio, tiek universitetinio mokslo sampratas, yra tai, ko labiausiai stinga Lietuvos edukacijai. Nesiimsiu įrodinėti individualizmo ir laisvės sąlygų ribotumo, tačiau neabejoju, kad kūrybiško individualisto ir visuomeniško inteligento lopšys yra vienas ir tas pats. Nepastebėti to gali tik žmogus, kuris neskiria laisvos visuomenės nuo pirmykštės kaimo bendruomenės.
Geroji šiandieninės rugsėjo 1-osios naujiena – jei ministrė išties pasirengusi pasigrumti su rutina dėl savo žodžių – nežada tapti lengvu žmogaus laisvinimo ir savosios egzistencijos įprasminimo pratimu. Paprasti dalykai kartais tampa sunkiausiai pasiekiami, nes tik jie priklauso „savaime aiškių“ kategorijai. Vėl kalbame apie permainas? Kankynė? Tačiau man kūrybinis chaosas visada atrodė geresnis nei buka tvarka, prižiūrima su liniuote ir skaičiuokle rankose. Itin sunku keisti vienus „savaime aiškius“ dalykus į kitus. Jei tai pasiseka, vadinasi, vyksta mentalinis visuomenės lūžis.
Paradoksaliai ir netikėtai atrodo kita naujiena arba lengvapėdiškas bandymas tolesnio švietimo sistemos reformavimo iššūkius paskelbti „Žakaitienės reforma“. Gairės, kurios buvo sudėliotos programiniuose naujosios ministrės pareiškimuose ir interviu ir kurioms negalima nepritarti, iš tiesų nėra koks nors labai originalus sumanymas. Apie mokymo proceso (galbūt ir studijų) liberalizavimo poreikį skirtingose grupėse vaizduotės nepraradusių švietimiečių aplinkose kalbama jau seniai, nieko specialiai originalaus ten nėra. Tačiau vis dėlto maloniai netikėtas yra R. Žakaitienės valdymo pradžioje driokstelėjęs politinės valios pliūpsnis. Netikėtas dėl to, kad politinis valingumas (ne bukas ir primityvus stovėjimas ant kadaise nutiestų bėgių) šiandien yra retenybė.
Dalykai, kurie pasirodė panašūs į naujienas, yra visai neblogi. Gal išties galima nusiplauti nuo veidų apniukusios pagiežos pudrą ir spustelti savo valią optimizmo naudai. Šiandien juk diena, kai viskas prasideda iš naujo. Sveikinu!
