Nebūsiu pirmas pastebėjęs, kad politinėje-administracinėje Lietuvos elgsenoje ir papročiuose yra vienas būdingas bruožas: kad ir kas bloga atsitiktų, kaltąjį asmenį rasti svarbiau negu siekti, kad tas sisteminis blogis nepasikartotų iš naujo.
Polinkis personifikuoti epochas, politinio elgesio modelius ir atsakomybės svarsčius šiandien yra ypač plačiai išsikerojęs. Nekalbėsiu apie Algirdą Brazauską ir nesiginčysiu, ar ir po jo išliks korumpuotos biurokratijos sistema. AMB niekad nebuvo ir nėra priskirtinas tam politinio avantiūrizmo tipui, apie kurį dabar knieti kalbėti. Turiu omeny avantiūristą iš Urdomos, kuris per kelerius metus plačiais naujojo ruso mostais taip sudrumstė Lietuvos politikos vandenį, kad net nebežinoma, ar žuvis jame rankomis gaudyti, ar tiesiog laukti, kol kas jame paskęs.
Šiandien Lietuvoje daugelis jaučia palengvėjimą, kad vienas galimas kaltininkas tūno tolimoje rusų žemėje. Vieni – dėl to, kad atsiranda galimybė priversti jį suvaidinti atpirkimo ožio vaidmenį ir įmerkti galus į vandenį. Kiti džiaugiasi laisvėjančia politikos scena, kurioje vaidinti kartu su talentingu Agurkichu nebuvo malonus užsiėmimas. Dar kiti trina delnus ir laukia Viktoro Uspaskicho it kokio Gintaro Petriko. Panašumo tarp vieno ir kito yra gana daug. Ir vienas, ir kitas daug žino, o dar daugiau galimybių turi gandams paskleisti.
Susiklosčiusi padėtis tam tikra prasme iš tiesų primena vangias ir prieštaringas atpirkimo ožio slėpynes. Visa tai turi ir TV serialo bruožų, ir gali būti nekalta pramoga, jeigu ne vienas skausmingas „bet“. Gali būti taip, kad atpirkimo ožio nuotraukos taip smarkiai padidinamos, kad uždengtų svarbesnius dalykus. Tiesą sakant, nepritariu tiems, kuriems įtarimas ir mesti kaltinimai jau reiškia nuteisimą. Baimina, kad tie kaltinimai ir įtarimai yra pernelyg noriai siejami išimtinai tik su V. Uspaskicho asmeniu. Persona tiesiog idealiai tinka šiam vaidmeniui. Taip, labiausiai tikėtina, kad jo ir jo patarėjų išmonė buvo lemianti, sukuriant politinę UAB, pavadintą Darbo partija, kuri iki negalėjimo išplėtė „atkato“ galimybes. Temidės garbintojams ir Lietuvos teisminei valdžiai dar reikės atsakyti, kiek svarūs tokius kaltinimus grindžiantys įrodymai.
Tačiau čia noriu atkreipti dėmesį ne į įrodymus ir ne į galimai būsimus teismo sprendimus. Svarbūs patys kaltinimai arba bent jau viešoje erdvėje mesti įtarimai. Gudraus buhalterio verti išvedžiojimai, kad nereikia maišyti „fizinio asmens“, t. y. V. Uspaskicho su Darbo partija kaip „juridiniu asmeniu“. Jie reiškia tik seną sovietinės, nomenklatūrinės, paprotinės teisės grimasą. Individualūs atpirkimo ožiai visad yra privalomi tada, kai nesugebama teisės kalba įvertinti ištisų institucijų. Senam biurokratui net nesisapnuoja, kad gali būti kalta kokia nors ministerija ar inspekcija. Nebent tai bus vargana verslo bendrovė arba viena praeities išimtis – Lietuvos komunistų partija, kuri buvo paskelbta už įstatymo ribų kaip nuodėminga ir nusikaltėliška organizacija. Organizacija nusikaltėliška, o ją sudarę „fiziniai asmenys“ – dori piliečiai, naujųjų memuarų herojai.
Palaukime, kol baigsis ožio vaidinimas. Tačiau neapsigaukime kurio nors turgaus aikštėje pamatę viešą egzekuciją. Tai gali būti spektaklis, primenantis piršlio korimą per lietuviškas vestuves.
