Praėjusieji skandalų metai sukosi apie Lietuvos centrinės valdžios galių ir Europos Sąjungos pinigų dalybas. Pelningasis privatizacijos laikmetis iš esmės jau baigėsi, o Europos pinigai - dar šviesi ir dosni ateitis, atiduota į ministerijų biurokratų rankas.
Todėl galima teigti, kad ministro kėdė ar net naujos ministerijos vaidmuo turi tik tiek svorio, kokiomis europinigų sumomis ji disponuos. Politikos frontas jau seniai nustojo atstovauti rinkėjų lūkesčiams, o tapo tik priemone stverti į rankas svarbiausias centrinio aparato svirtis. Visų kovų ringas stovi Valdovų miesto centre. Čia sprendžiama viskas, kas jaudina mūsų žmogų. Čia taip pat nesirūpinama kovos estetika: tikslas pateisina priemones. Ginčai dėl ministerijų kėdžių mūsų politikus išties jaudina daug labiau nei, tarkim, Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Greitis, kuris buvo pasiektas ratifikuojant šį svarbiausią mums, europiečiams, dokumentą, yra atvirkščiai proporcingas tai reikšmei, kuri jam buvo teikiama Lietuvos politiniuose sluoksniuose. „Ne mūsų kiaulės, ne mūsų pupos“ – kadaise samprotavo kūrybinga lietuvių liaudis.
Kartais atrodo, kad skaičiuojant pelnus ir pinigus galutinai nustoja savo politinės reikšmės savivaldybės. Dar daugiau, savivaldai (gal išskyrus sostapilį Vilnių) vis labiau prarandant savo veidą piliečių akyse, neišvengiamai didėja jų susvetimėjimas su savo valstybe ir bendruomene. Tiesiog stebina tas atsainus lengvumas, su kuriuo Seimas apsisprendė pradėti Konstitucijos keitimo procedūrą dėl tiesioginių merų rinkimų. Kai reikia pasitvarkyti reikalus, Konstitucijos pataisos yra daromos taip pat lengvai, kaip ir svarbiausio Europos Sąjungos dokumento ratifikavimas.
Tai yra unitarinės, pokomunistinės mūsų valstybės pavidalas. Valdovų rūmų šešėliuose nė velnio nerūpi tai, kas yra toliau nuo centro. Svarbu išvilioti kuo daugiau laisvės ir naudos iš Briuselio, tačiau kone instinktyviai ginti visas centrinės valdžios pozicijas, kad kartais kokie provincialai nepareikalautų savo teisių ir pagarbos. Galia svaigina, o labai daug galios svaigina dar labiau. Ko vertas nesenas premjero Algirdo Brazausko prieš minią TV žiūrovų pareikštas nuoširdus pasipiktinimas: kaip galėjo Seimas nesuderinęs su Vyriausybe svarstyti su dujomis susijusį klausimą? Čia tik vienas žingsnis nuo fantastinio sumanymo skirti Vyriausybės kontrolę Seimui, pakeičiant tradicijos ir sveiko proto pagimdytą parlamentinį vykdomosios valdžios kontrolės principą.
Tačiau grįžkim prie debatų apie Konstitucijos normų dėl tiesioginių merų rinkimų ir savivaldos likimą. Esu įsitikinęs, kad Konstitucijos pataisos reikalingos. Priklausau prie tų, kurie mano, kad norit grąžinti piliečiams tikėjimą, kad jie – tauta – yra tikrasis suverenas, o ne kokie nors užsisėdėję valdžios galiūnai, atsiskyrę nuo žmonių rinkimų pakopų barjerais, reikia pradėti nuo pačios pradžios. Arba, jeigu norite, nuo pačios apačios. Nėra malonu, kad čia mano nuomonė sutampa su Darbo partijos pozicija, tačiau iškart pasakysiu, kad tiesioginiai merų rinkimai – tai tik maža dalis to, kas šiandien galėtų priartinti piliečius prie valdžios. Dar svarbiau negu merų byla regisi žalingas įstatymas, kuris į savivaldos prieigas kelią atveria tik partiniams sąrašams. Kol nebus galima laisviems piliečiams ar jų grupėms kelti savo kandidatų, tol tiesioginių mero rinkimų perspektyva atrodys it mirusiam masažas.Nežinau, kuo baigsis savivaldos reanimavimo siekiai. Kol kas niekas nesiryžta skelbti džiugių prognozių. Tačiau norisi tikėtis, kad viešų debatų kils bent keičiant merų rinkimų įstatymą. Gal galime turėti bent truputį vilties, kad, svaigstant sąrašinio Lietuvos elito galvoms, atsigavimo šaltinių aptiksime toliau nuo Vadovų miesto šešėlių.
