Progą šiam komentarui padiktavo kalendorius: sausio 27-oji europiečiams yra Osvencimo išvadavimo ir Holokausto diena. Taip jau sutapo, kad šeštadienį „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“ tradiciškai paskelbs tolerancijos Metų žmogų.
Šiandien niekas nebesiginčys, kad tolerancija yra tapusi Vakarų civilizacijos skiriamuoju bruožu. Totalitarizmo – tiek politinio, tiek ideologinio – pabaiga reiškia ir atvertus tolerancijos vartus. Tačiau skirtingos Europos Sąjungos šalys vis tiek yra skirtingai išvysčiusios savo tolerancijos kultūrą. Antisemitizmo ir ksenofobijos yda suprantama daugiau ar mažiau vienodai, tačiau daugelis pasaulėžiūros ir pilietinių veiksnių Europos Vakaruose ir Rytuose yra nevienodai toleruojami.
Kokie esame mes? Lietuvių savijautos ir elgsenos savižina nėra labai gili. Be kelių gerų išimčių, mes daugiausiai suvokiame save iš viešosios nuomonės apklausų arba bent „kolektyvinės pasąmonės“ apraiškų – anoniminių komentarų. Štai svarstydami lietuviškojo antisemitizmo lygį pasitenkinam oficialia žinia, kad antisemitizmo reiškinio Lietuvoje nėra. Kodėl? Todėl, kad atliekant lietuvių apklausą dauguma respondentų atsakė, kad nėra antisemitizmo požymių. Tačiau be gilesnės sociopsichologinės analizės nesužinosime, ar tai, kas pas mus laikoma normaliu ir net toleruotinu elgesiu, kituose Europos kraštuose nebus paprastas antisemitizmas.
Holokausto Lietuvoje istorijos tyrimai yra gerokai pasistūmėję pirmyn, bet vis vien mūsų kolektyvinėje atmintyje neatsiranda aiškesnių atsakymų į dramatišką klausimą: kodėl naciams pavyko gana nesunkiai patraukti nemažai lietuvių prie žydų žudynių ir kodėl daugybė Lietuvos žmonių buvo indiferentiški, t.y. negatyviai tolerantiški tam, kas mūsų žemėje dėjosi per Antrąjį pasaulinį karą.
Čia ir norisi pasigilinti į klaidų pilietinės tolerancijos kelią. Istorinės psichologijos tyrinėtojai daugelyje šalių yra atpažinę vieną reiškinį: mažiausiai tolerantiški ir labiausiai indiferentiški yra tie sluoksniai, kurie jaučiasi nuskriausti ir pažeminti. Ši aplinkybė leidžia daryti prielaidą, kad sovietinės okupacijos skriauda 1940-aisiais ir masinis lietuvių savigarbos išniekinimas buvo svarbus veiksnys, išnaudotas nacių „sielų inžinierių“. Netolerancijos objektas visad yra dar silpnesnė mažuma negu pati agresyvi nuskriaustųjų grupė.
Mūsų dabartis neabejotinai pasižymi tiek nenormaliai dideliu kasdieniu agresyvumu, kurio požymiai stebėtini tiek mokyklose, tiek automobilių sraute, tiek ir labai plačiu sluoksniu žmonių, kurie jaučiasi nuskriausti istorijos. Šie reiškiniai yra glaudžiai susiję su sunkumais patikėti vieniems kitais, gebėjimu asocijuotis, argumentuotai ginti savuosius ir bendruosius interesus. Tai yra ir tikėtinas socialinis netolerancijos šaltinis.
Tolerancija (kaip ir visa kultūra) nėra vienareikšmis dalykas. Sociologai greta daugelio jos apibūdinimų yra palikę ir tokį, šiandien mums, lietuviams, neblogai derantį. Sakoma, kad Vakarų visuomenėse viešpatauja trys tolerancijos rūšys: tolerancija iš baimės, tolerancija iš meilės ir tolerancija iš principo.
Tolerancija iš baimės – tai tokia psichika, kuri pakenčia tai, ko netoleruoti draudžia įstatymas ir policija. Bet už šios silpnos užtvaros neslypi jokia įsitikinimų jėga, liepianti toleruoti. Sugriuvus įstatymų galiai, tokios psichikos toleruotojai pratrūksta atsiskaitinėti su oponentais.
Tolerancija iš meilės atsiranda tada, kai oponentas toleruojamas ne dėl to, kad jis turi esmišką teisę būti toleruojamas, bet jis toleruojamas lyg iš krikščioniškos artimo meilės: toks toleruotojas priima kito klaidas arba iškrypimus nusižeminęs ir gavęs į vieną ausį pagal įsakymą atsuka kitą. Skirtingos nuomonės pakenčiamos ne dėl jų esmingo ir galimo vertingumo, bet todėl, kad nelabai sofistikuotas krikščionis turi prievolę nesipriešinti piktam.
Tačiau tik trečioji tolerancijos rūšis yra psichologiškai normali ir socialiai prasminga. Tik tuomet aš toleruoju savo artimą, kai laikau jį sau lygiu, kai jo nuomonę laikau tiek pat vertinga (nors nebūtinai man priimtina), kaip ir savąją. Tokia tolerancija ir vadintina tolerancija iš principo. Tokios reikalauja demokratinė santvarka ir žmogaus savigarba. Kaip kultūrinė tradicija jinai priklauso nuo laisvo ir įsipareigojančio individo išsilukštenimo iš nuskriaustųjų ir nusižeminusių masės. Juk mes neretai tampame netoleruotojais ne vien todėl, kad tokia mūsų asmeninė prigimtis, bet ir todėl, kad netolerancija mūsų kultūroje turi labai gilias šaknis.
Ir dar: šiandien neabejojame, kad Lietuvoje yra tolerancijos kultūros salos, tačiau nėra paprasta susivokti, kur driekiasi tos tolerancijos ribos. Lygiai kaip stojama akistaton su iškreipto laisvės supratimo sukelta indiferentiškumo banga.
Tolerancija nieko bendra negali turėti su demagogija ir asmeniniu koneveikimu. Tolerancijos kultūros pradžia – tai perėjimas į argumentų kalbą pasaulėžiūrų sandūrose, kuriose mezgasi mūsų ateities bendruomenės mazgai.
