“Microsoft” tyrimų centre Kembridže (D. Britanija) kuriama erdvinio vaizdo atkūrimo technologija suteikia galimybę “patekti” į prieš šimtmečius nutapytus paveikslus. “Perspektyvos archeologai” gali atsistoti už Monos Lizos ar vaikščioti tarp apaštalų ir Kristaus “Paskutinėje vakarienėje”.
Šios laboratorijos SVR (Single View Reconstruction) darbo grupės (http://www.robots.ox.ac.uk/~vgg/projects/SingleView/) mokslininkai, kompiuteriais analizuodami senovines freskas ar tapybos darbus, iš vienui vieno atvaizdo stengiasi atkurti erdvinį virtualų kūrinio pasaulį. Dvimačio atvaizdo pavertimas trimačiu yra sudėtingas procesas, nes dailininkui perkeliant erdvinius kūrinio objektus į paveikslo ar freskos plokštumą daug informacijos apie natūrą prarandama. Tačiau atgalinis procesas - originalios aplinkos atkūrimas remiantis į dvimatę (2D) erdvę “suspaustu” vaizdu vis dėlto yra galimas: tyrinėtojams padeda dailininko panaudotos perspektyvos analizavimas. Panaudojus laboratorijoje sukurtus algoritmus, stengiamasi sumodeliuoti erdvinio vaizdo iškraipymus ir šitaip atkurti originalų kūrinio objekto vaizdą.
Paprastai dvimačių atvaizdų, dažniausiai nuotraukų, vertimą trimačiais (3D) palengvina turima informacija apie fotografavimo kampą ir naudotą optiką. Tačiau SVR grupės tyrėjų uždavinys daug sudėtingesnis. Viskas, ką jie turi - tai tik vienas plokščias atvaizdas. Tikrovę reikia atkurti analizuojant autoriaus padarytus erdvinio vaizdo iškraipymus.
Pasak vieno iš “Microsoft” Kembridžo tyrimų centro mokslininkų Antonio Criminisi, kuriuo remiasi “BBC News”, naudojami erdvinio vaizdo atkūrimo algoritmai, leidžiantys sukurti virtualų kūrinio modelį, jau sukėlė ginčų tarp meno istorikų, nes kompiuteriai atskleidžia vis naujų faktų apie senųjų meistrų naudotą tapybos techniką. Antai kompiuterinė analizė padeda nustatyti, ar meistrai naudojo veidrodžius teisingai perspektyvai sukurti - manoma, kad tai buvo paplitęs dalykas Renesanso laikais. Linijinę perspektyvą išrado Florencijos tapytojas Filippo Brunelleschi XV amžiaus pradžioje. Kompiuteriu analizuojant tokiu metodu sukurtus darbus galima optimaliai apdoroti kūrinio geometrinę informaciją, interpretuoti pavaizduotos scenos erdvinę struktūrą ir sukurti atitinkamą virtualios tikrovės modelį. Plokščių atvaizdų analizė ne tik leidžia “persikelti” į patį kūrinį, bet ir padeda daugiau sužinoti apie jo istoriją bei dailininko geometrijos žinias. Pasak A. Criminisi, erdvės “ištraukimas” iš senųjų meistrų freskų ir drobių suteikia galimybę ne tik nauju žvilgsniu pažvelgti į Renesanso epochą, bet ir pakeisti į internetą perkeltas meno ekspozicijas: “Virtualus muziejus Voratinklyje reiškia, kad turite dairytis į kūrinius “vaikščiodami” nuo vieno paveikslo prie kito. Tai nuobodoka. Kur kas geriau “įeiti” tiesiai į paveikslą.”
SVR darbo grupės tinklapyje pateikiama tokių “perspektyvos archeologų” darbų pavyzdžių: italų tapytojų Pierro della Francesca (http://www.robots.ox.ac.uk/~vgg/projects/SingleView/example_flagellazione.html), Masaccio (http://www.robots.ox.ac.uk/~vgg/projects/SingleView/example_trinita.html), olandų meistrų Henry Steinwicko (http://www.robots.ox.ac.uk/~vgg/projects/SingleView/example_sjerome.html) bei Jano Vermeero (http://www.robots.ox.ac.uk/~vgg/projects/SingleView/example_mulesson.html) kūrinių. “Įeiti” į juos galima VRML (Virtual Reality Modelling Language) suprantančia naršykle ar tiesiog pasižiūrint MPEG filmuką.
