Amerikiečių bendrovės “E Ink” specialistai sukūrė labiausiai elektroninį popierių primenantį lankstųjį aktyvios matricos ekraną. Nors jo dar negalima perlenkti kaip laikraščio ar spausdinti spalvotų iliustracijų kaip knygoje, ši naujovė pranašauja elektroninės leidybos revoliuciją.
Žurnale “Nature” (http://www.nature.com/cgi-taf/DynaPage.taf?file=/nature/journal/v423/n6936/abs/423136a_fs.html) grupė Masačūsetso valstijoje, Kembridže (JAV) įsikūrusios bendrovės “E Ink” (www.eink.com) specialistų (beje, vieno iš jų pavardė - P. Kazlas - leidžia įtarti lietuvišką kilmę) paskelbė sukūrę vadinamojo elektroninio popieriaus prototipą. El. popieriumi vadinami nepaprastai ploni lankstūs ekranai, kuriuose vaizdo elementus formuoja elektroninis rašalas - priešingo krūvio dažų dalelės. Ant tokio “popieriaus” spausdinamų laikraščių ar knygų turinį būtų galima parsisiųsti iš interneto, tad iš esmės vienas toks daugkartinio naudojimo elektroninis laikraštis ar knyga galėtų atstoti visą namų biblioteką. Be to, ši technologija išgelbėtų tūkstančius hektarų kiekvieno iš mūsų “suskaitomo” miško, nes elektroniniam popieriui nereikia virti celiuliozės.
“E Ink” pagamintas elektroninio popieriaus prototipas laikomas lig šiol didžiausiu šios srities pasiekimu. Tai mažiau nei 0,3 mm (maždaug trijų žmogaus plaukų) storio ekranas, kurį galima lankstyti ir susukti į iki maždaug 1 cm skersmens ritinėlį neprarandant vaizdo kokybės. Ekrane yra 160x240 vaizdo taškų, jo rezoliucija - 96 taškai colyje. Prototipas yra maždaug 7 cm pločio - kaip laikraščio ar žurnalo skiltis. Jame atvaizduojamas vienspalvis tekstas - juodos raidės pilkšvame fone. Atvaizdo ryškumas panašus į nešiojamųjų kompiuterių skystųjų kristalų ekranus.
Didelį ekrano lankstumą “E Ink” inžinieriams pasiekti pavyko panaudojus nerūdijančio plieno foliją, kurios paviršius padengtas plonu tranzistorių sluoksniu. Vaizdą formuoja priešingų elektros krūvių baltos ir juodos spalvos dalelės, plaukiojančios skaidriame specialių kapsulių skystyje viršutinėje ekrano dalyje. Kai tokia kapsulė gauna neigiamą srovę, teigiamo krūvio baltos dalelės pakyla į ekrano viršų, o kai krūvis teigiamas, atitinkamai reaguoja juodosios. Žmogaus akis iš tokių mikrokapsulių spalvų pasikeitimų suformuoja įprastą teksto ar piešinių vaizdą.
Kol kas turinys ir elektros srovė į tokį elektroninį popierių perduodami laidais, tačiau inžinieriai ateityje planuoja pagaminti belaidžius autonomiškus ekranus. Turinį į juos būtų galima perduoti bevieliu ryšiu. Kitas nemažiau svarbus uždavinys - rasti būdų, kaip lanksčiuosiuose ekranuose būtų galima rodyti spalvotus atvaizdus. O padidinus šiuo metu gana mažą ekrano atnaujinimo spartą, elektroniniame popieriuje būtų galima žiūrėti net vaizdo transliacijas.
Kurdama lanksčiųjų ekranų technologiją “E Ink” bendradarbiauja su “Royal Philips Electronics” ir ketina pateikti pirmosios elektroninės knygos prototipą per vienus metus. “E Ink” atstovai teigia vedantys derybas su keliais kitais gamintojais apie galimybę pradėti komercinę tokių įrenginių gamybą per artimiausius 24-36 mėnesius. Tokios elektroninės knygos galės skaitytojams pateikti ištisą įprastų žurnalų ir knygų turinį pasinaudojant “Bluetooth” jungtimi, o maitinamos bus mažomis baterijomis, kurios dabar naudojamos rankiniuose laikrodžiuose. “E Ink” ekranai suvartoja tik vieną šimtąją ar net tūkstantąją dalį energijos, kurios reikia “Palm Pilot” kišeniniams kompiuteriams.
Elektroninio popieriaus technologija tikrai gali pakeisti skaitymo įpročius - įsivaizduokime, kad atsivertę knygą jos puslapiuose galėsime žiūrėti iliustracinius filmukus ar kas rytą ant savo stalo lanksčiame ekrane rasime naujausius prenumeruojamų dienraščių numerius, kurių turinys bus nuolat atnaujinamas. Tačiau el. popierius gali būti panaudotas ir mokėjimo kortelėse, iškart parodančiose sąskaitos balansą ar išsamią ataskaitą apie pirkinius ar, pavyzdžiui, drabužiuose. Kai kurie specialistai rimtai svarsto apie rankovėse įsiūtus lanksčiuosius ekranus, kuriuose būtų rodomi gauti el. pašto laiškai ar, tarkim, nepažįstamo miesto žemėlapis, kuriame GPS imtuvas pateiktų nurodymus, kaip susirasti reikiamą gatvę, viešbutį ar parduotuvę. Kas žino, gal ne už kalnų laikai, kai, pakyrėjus klausytis viską žinančio kompiuterio, įsiūto švarko atlape, galimybė pasiklysti svetimame mieste atrodys kaip viliojanti ir egzotiška pramoga.
