Vakarų europiečiams pavydime daug ko: gerovės, socialinių garantijų, laisvės... Tačiau retai susimąstome, kad visos valstybės gerovė ar nepriteklius prasideda nuo labai kasdieniškų ir paprastų dalykų.
Todėl stebėdama, kaip studentai gyvena ir sugyvena bendrabučiuose Švedijoje, nejučia leidžiuosi į platesnius pasvarstymus apie tai, kaip apskritai žmonės išmoksta gyventi šalia, dalytis bendra erdve ir suvokti savo santykį su aplinka.
Studentai bendrabučiuose, beveik be išimties visų studentų net ne juokais vadinamuose „barakais“, apsigyvena dėl įvairių priežasčių: negali sau leisti nuomotis geresnio būsto didžiuosiuose miestuose, nerado geresnės alternatyvos arba tiesiog nori paragauti „tikro“ studentiško gyvenimo. Negaliu daryti išvadų apie visų universitetų bendrabučius, bet, kadangi pati esu gyvenusi viename iš šių „barakų“, nesunkiai įsivaizduoju, kaip nedrąsūs pirmakursiai nerimauja: su kokiais žmonėmis teks gyventi, kaip seksis su jais sutarti, ar bus įmanoma mokytis, kai „prispaus“ egzaminai? Rūpesčiai dažniausiai tokie.
Prie viryklių, į kurias pažvelgęs gali nuspėti, ką studentai gaminosi pietums visą savaitę, ir dušuose besivoliojančių plaukų mūsų studentai greitai pripranta. Pripranta į virtuvę temptis visus indus ir reikmenis, pamurmėti, kad ji vėl palikta kaip kiaulidė, ir išeiti, paliekant ją tokią pačią. O jeigu neturi kambaryje nuosavo šaldytuvo, pripranta su nerimu tikrinti, ar iš bendrojo nedingo pusryčiams paliktas maistas.
Prieš iškeliaudama į Švediją dažnai negailėdavau kritikos išlepusiems skandinavams, kurie, atrodo, net įsivaizduoti negalėtų, kaip galima dalytis kambarį su dar dviem žmonėmis, ar juo labiau dušą – net su keliolika. „Jie taip pripratę prie gerovės, kad nebemoka dalytis ir bendradarbiauti,“ – pagalvodavau. Tačiau studentiško gyvenimo patirtis Švedijoje privertė į viską pažiūrėti kitaip. Visų pirma, susimąstyti, kad įmanoma padaryti taip, jog prie visų minėtų sunkumų, prie nešvaros ir netvarkos visai nebūtų būtina pratintis. Savaime suprantama, nesunku dėl akivaizdaus gyvenimo būdo skirtumo apkaltinti ekonominius rodiklius. Niekas negalėtų paneigti, kad švedui studentui vidutiniškai tenkantis šaldytuvų ar keptuvių skaičius gerokai pranoksta lietuviui studentui tenkančius atitinkamus materialinių gėrybių kiekius. Neabejotina ir tai, kad vidutinis Lietuvos studentas neišgalėtų už bendrabutį mokėti tiek, kiek moka švedai už atskirą kambarį su dušu (kai kuriuose naujesniuose bendrabučiuose studentai jau turi ir atskiras virtuves). Bet kalba šiuo atveju ne apie tai. Esminis skirtumas yra tai, kaip žmogus suvokia mano-kitų-visų atskirtis ir bendrumus.
Kaip ir visuomenėje, bendrabutyje įmanoma dviejų tipų pusiausvyra: pozityvi ir negatyvi. Kartu gyvenantys žmonės gali arba visi pasitikėti vienas kitu, arba nė vienas nepasitikėti nė vienu. Antrojo tipo pusiausvyra, žinoma, stabilesnė ir todėl atrodo patogesnė. Vienas žmogus, atėjęs su pasitikėjimo ir noro bendradarbiauti sklidina širdimi, negali sugriauti pusiausvyros, kurioje visi įpratę vienas į kitą žiūrėti įtariai. Užtat vienas žmogus, sumanęs pasinaudoti kitų pasitikėjimu, lengvai suardo pozityvią pusiausvyrą. Jei gerai sutariančioje kaimynų bendruomenėje atsiras žmogus, kuris niekada neišneša šiukšlių, nevengia „pasivaišinti“ kitų nusipirktais maisto produktais ir paverčia bendrabutį tikra kiaulide po kiekvieno triukšmingo vakarėlio, anksčiau ar vėliau kaimynai ims murmėti: „Kodėl aš turiu už jį kuopti? Juk aš lygiai taip pat neturiu laiko!“
Būtent tai ir yra viena didžiausių problemų mūsų šalies studentų bendrabučiuose. Nesinori vartoti įgrisusios „homo sovieticus studenticus“ sąvokos, bet nejučia peršasi mintis, kad jaunimas dar toli gražu nėra atsikratęs „kas visų, tas niekieno“ ir „kas ne mano, tas man nerūpi“ mąstymo. Todėl sunkių gyvenimo sąlygų bendrabučiuose problemai išspręsti nepakaks atnaujinti senus pastatus, perskirstyti erdvę ir pripirkti modernios technikos. Nes erdvėje, kurią turi pasidalyti atsitiktinai kartu apgyvendinti žmonės, svarbiausi ne daiktai, o santykiai tarp žmonių.
Švedų bendrabučiuose nėra komendanto valandos, nėra budėtojų, niekas netikrina, kas ateina į svečius ir ar laiku išeina. Bendrosios virtuvės, kurią dalijasi 6-8 žmonės, lentynos pilnos visokių reikalingų daiktų, todėl nereikia puodų ar peilių kiekvieną kartą neštis iš savo kambario. Be to, galima drąsiai palikti savo daiktus – jie niekur nepradings. Kai viskas taip patogu ir nekontroliuojama, ne vienam gali kilti pagunda tik imti iš tos bendros gerovės, nieko į ją neįnešant. Tačiau, kad ir kaip keista, švedai taisyklių laikosi. Nerūko laiptinėje, rūšiuoja šiukšles, išplauna panaudotus indus, nors niekas nenubaus, jei to nepadarysi. Švedai tikrai nėra iš prigimties patys tvarkingiausi ir darbščiausi žmonės pasaulyje. Bet tiesiog tokia pusiausvyra. Jei kartą po savęs palikai bendrąją erdvę tvarkingą, žinai, kad kitas pasielgs taip pat. Ir kartais iš tiesų smagu, užuot teisinusis, kad neturi laiko, padaryti kažką gražaus dėl savo kaimynų. Tam net nereikia būti altruistu: tiesiog tada galėsi tikėtis, kad ir pats vieną dieną rasi kažką gražaus. Net jei tai – tik švariai išblizgintos stiklinės. Arba ką tik iškeptos kvepiančios bandelės ant stalo.
Norėtųsi apie skandinavišką bendrabučių kultūrą kalbėti kiek įmanoma neutraliai, netgi galbūt kažką pakritikuoti. Tačiau kol kas randu tik vieną trūkumą: tokia sistema labai trapi. Anarchija visada stabilesnė už tvarką. Bet nepatikėsiu, kad mūsų studentai nenorėtų savo gyvenamojo bendrabučio, užuot vadinę jį „baraku“, pavadinti namais. Tik tam, kad šitai būtų pasiekta, reikia valios ir atsakomybės. Nieko nedaryti ir skųstis visada lengva, kaip ir sakyti, kad vienas nieko negali pakeisti. Kaip tik dėl to pokyčiai vyksta taip lėtai. Dalytis tuo, kas yra mano, gerbti tai, kas yra kitų, atsakingai naudotis tuo, kas yra visų, - viso to, deja, nėra lengva išmokti.
