Kad ir kur pastaruoju metu eitum - dažniausiai aptiksi Vilniaus dailės akademijos 210 metų jubiliejaus apraiškas. Yra visko ir visaip.
“Arkoje” - be kitų eksponatų, net labai keistų prieškario (antrojo) ir okupacinio pokario piešinių; buvusioje spaustuvėje Maironio gatvėje - lietuviško dizaino klyktelėjimų, sumodernėjusios bei feminizavusios tekstilės, taip pat keramikos. Ir dar daug ko visai kitose vietose (galerijos aplipdytos informaciniais plakatais su visomis reikiamomis nuorodomis).
Renginys, tiesą sakant, visai smagus, parodėlės - visai nieko. Įspūdingiausia, žinoma, Šiuolaikinio meno centre - didžiausia (erdvė, darbai) ir tirščiausia - tiek tūrine konsistencija (riebi tapyba, skulptūra), tiek margumu (spalvų, stilių, kokybės). Pati tikriausia Akademijos veiklos ir visų šiandieninių jos parodų alegorija. Einant jų žiūrėti reiktų tikėtis arba nusiteikti gosliam ir lipniam (kaip tie nelaimingi molinės košės dribtelėjimai, vadinami lietuviškosios keramikos mokykla, rodoma Spaustuvėje) vaizdinių, objektų, eskizėlių ir panašių dalykų tvanui.
Tai neblogai - paprastai Vilniaus meno scena didesniu vizualumu nealsuoja, o jei ir kvėpteli - dažniausiai jau matytu, klasikiniu ir įgrisusiu iki gyvo kaulo. Nepaisant kai kurių, tikriausiai visus 210 metų savo politikos nepakeitusių katedrų (vėl nelaimingoji keramika, dar grafika Rotušėje), Akademijos parodų knibždėlyne daug naujumo, gyvumo, vietomis - įžūlumo.
Pūkuoti kiaušiniai; iki žmogaus dydžio padidintas Barbės kambarys ir viena lėle persirengusios studentės diena, rodoma TV ekrane; į prikvėpuotą celofaninį maišą sulankstytas nuogas menininkės kūnas (antireklama padėvėtiems drabužiams); institucionalizuotą tikėjimą kvestionuojančios virtualios bažnyčios (www.church) projektas; dar - “Naujieji kapričai”, kaip ir pirmtako F. de Goyos - tam tikrų gyvūnų kailyje personifikuotos ydos (piešiniai kadaise parodyti Seimo rūmuose, tiesa, nesulaukę tiesioginio atsako). Ir taip toliau. Pamatyti visai smagu ir nesudėtinga.
Iš įdomesnių parodų, funkcionuojančių anapus visa gožiančios Akademijos gniaužtų - “Le parc / išvirkščios konstrukcijos” Šiuolaikinio meno centro pirmajame aukšte. Visiška priešingybė VDA tirštybei ir daugžodžiaujančiai plastikai, tikra vizualinė sausra. Užsukus net susidaro įspūdis, kad kažko esama, tačiau žiūrėti nėra į ką arba nesimato.
Kaip kad vieno parodos autorių (G. Leblon) instaliacija - kartkartėmis nuo vienos grindų vietos į salę įplaukia skysti dūmai: gali juos pastebėti arba išeiti taip ir nesužinojęs. Tačiau kuo ilgiau galvoji (jau išėjęs), tuo geresnė atrodo ekspozicija. Kaip geometrija - teoremos grožį galop suvoki, pajutęs, kaip logiškai ir teisingai ji veikia savojoje erdvėje.
“Išvirkščiosios konstrukcijos” oponuoja pro stiklinę ŠMC sieną matomam statybiniam chaosui - be tvarkos suverstiems vamzdžiams, konteineriams, smėlio krūvoms ir kitokioms panašaus pobūdžio materijoms. Tačiau, paradoksas, “konstrukcijos” pagamintos kaip tik iš tokių detalių arba operuojant jomis mentaliai. G. Panchalio “stalaktitas” - metalinių vamzdelių lipdinys; G. Leblono viršutiniame salės kampe pritvirtinta tvarkinga riedulių krūvelė, primenanti kregždės lizdą; K. Solomoukhos iš viršaus užfiksuoti namų dariniai ir ansambliai derinami su šalimais rodomais prekiniais tam tikrų produktų ženklais. Atrodo, lyg eilinį kartą susidurtų natūra (kiemo chaosas) ir kultūra (ekspozicija), nors šįsyk abi erdvės yra tos pačios kilmės.
Taip specifiškai oponuodamos viena kitai, jos bando imituoti šiandieninio miesto ir kultūros sandarą; įtraukti žiūrovą į čia pat besimultiplikuojančių reikšmių ir ženklų žaismą. Menininkų sukurtos struktūros primena gamtinius objektus, tačiau geriausiu atveju yra antrinis transformuojančios sąmonės produktas. Industrinės pramoninės medžiagos, neturinčios nieko gamtiška, netvarkingai sumestos ŠMC vidiniame kieme atrodo daug natūraliau ir natūriškiau, palyginti su racionalia ir tvarkinga vidine ekspozicija.
Tikro ir dirbtinio darinio prigimtis vartoma ir apžiūrima iš visų pusių, materiali raiška koduoja vidines - politines, socialines, ekonomines - nuorodas. Žinoma, numanyti, kad kalbama apie reliatyvias medžiagų ir minčių savybes, nėra itin sudėtinga. Jokio sprendimo, kaip ir dera loginėms formulėms, paroda nepateikia, tačiau šiaip jau spindi tikru bei šaltu loginės įžvalgos grožiu.
