Pagaliau dailės galerijos pradeda atsipeikėti iš po šventinio tingulio ir nuobodulio. Praeitą savaitę visur dar dvelkė nešviežiomis ir padėvėtomis ekspozicijomis, bet dabar po truputį jau jaučiami nauji meniniai krustelėjimai. Viena pirmųjų sausio 15 d. startavo vieno įžymesnių lietuvių fotomenininkų Alfonso Budvyčio paroda “Prospekto” fotografijos galerijoje.
Ekspozicijoje - devintuoju dešimtmečiu datuojami darbai: gan garsus ciklas “Palata Nr. 7”; netikėtas fotoreportažas iš anuometinių madų šou “Mada”; fotografijos iš Vietnamo, Laoso ir ne tokių egzotiškų Babtų, Kauno ir panašiai. Kadangi pastaraisiais metais A. Budvytis daugiausiai fotografuoja nebe žmones ar miestus, bet apkultūrintą gamtą arba, kitaip tarus, daržoves (tiesa, sakoma, jog daro tai labai gerai ir meniškai), įdomu pamatyti, kas buvo prieš tai.
Mat prieš tai A. Budvytis priklausė fotografų kartai, pradėjusiai laužyti tarybinio meno tabu; demaskavusiai dažnai apsimestinį optimizmą, fiksavusiai tuometinio gyvenimo tamsiąsias puses. Kadangi labai mėgstu tarybinio laikotarpio meną, kuris, priešingai beaistriam ir pačiam nuo savęs nuobodžiaujančiam dabartiniam, įnirtingai kažką (nesvarbu, prieš ar už) sako ir rodo, Budvyčio paroda mane domina dar labiau.
Tačiau manęs (ir visų galvojančių panašiai) tyko savotiška staigmena. Netikėtai vietoj laukiamo turinio aptinku kuo gryniausią formą. Ir, be to, agresyvią. Suprantate, tarybinę fotografiją aš kuo tyriausiai įsivaizduoju esant nespalvotą. Geriausiu atveju - kokio nors blankaus, geriausia rusvo, tono. Tiesa, Šiuolaikinio meno centre rodomuose “Lietuvos fotografijos dešimtmečiuose” galima pamatyti ir kiek spalvingesnių darbų - tarp jų ir Budvyčio. Tačiau vis vien nieko panašaus į ryškų margumyną “Prospekto” galerijoje.
Beje, fotografijos iš tikrųjų nespalvotos. Spalva joms suteikta daugkartiniu tonavimu. Dėl to fotografijos ir atrodo tokios nenatūralios, o kiek perryškintos (pasirodo, prieš parodos atidarymą jas restauravo ir “atšviežino” pats fotografas) spalvos visai išmuša iš vėžių. Nors apžiūrinėjau įdėmiai, labiausiai įsiminiau ne vaizdą, o koloritą.
Tačiau, šiaip ar taip, ekspozicijoje yra puikių darbų, kurie ryškiai šviečia ne dėl mechaninių, bet giliau slypinčių (gal kokių transcendentinių) priežasčių. Vien ko vertas liesas išsekęs gelsvaveidis vietnamietis tokia pat nugelsvėjusia ir apskurusia gatve dviračiu vežantis didžiulį rausvų kiaulių krovinį! Arba “Vyras”, kur šalčiu geliančio mėlynumo fone blankiai švyti nuogos stambios nugaros fragmentas, apačioje pridengtas baltomis varganomis ir trapiomis liūdnai taškuotomis trumpikėmis. Reikia pripažinti, jog, kai nepersistengia, Budvytis spalva sugeba suteikti atitinkamas nuotaikas ir iš tiesų praturtinti savo darbus.
Šiaip ar taip, nepaisant netikėtumų, paroda palieka labai neblogą įspūdį - tiek kaip istorinis, tiek kaip tiesiog gražus laisvalaikio reginys.
