Apžiūrinėdama Marijos Teresės Rožanskaitės “Retrospektyvą” Šiuolaikinio meno centre sutikau du nepatenkintus žmones. Jie reikalavo pasakyti, ar suprantu parodą. Ir - jei taip - paaiškinti jiems. Nes patys esą nieko nesuvokią. Nemėgstu kalbėti su piktais nepažįstamaisiais, todėl abejingai nutolau koridoriumi. Tačiau klausimas man nedavė ramybės.
Man patiko M. T. Rožanskaitės paroda. Tiksliau, tapyta jos dalis. Asambliažai ir instaliacijos neatrodo itin geri. Neorganiški, netikroviški, be jokios vidinės energijos. Lyg autorė atsisėdusi ant lovos krašto ir mataruodama kojas dėliotų kaladėles. Tai vienaip, tai kitaip. Tačiau tapyba tikrai gera. Gyva ir su visais reikalingais užtaisais.
Lyg autorė išsitiesusi visu ūgiu (mat drobės didžiulės) ir tvirtai įsispyrusi kojomis į žemę iš peties dirbtų teptuku. Turėdama užmojį. Čia dar reiktų pridurti, kad taip užsimojusi ji tapo kruopščiu fotorealistiniu stiliumi. Todėl vaizdai aiškūs ir tikslūs kaip laikrodis. Net atrodo, kad piešiant ligonines, palatas, operacijas ir panašius agresyvius bei aštrius dalykus Rožanskaitės širdis ir suvirpa, o ranka išlieka šalta ir tiksli.
Panašių sugretinimų galima aptikti ir darbuose. Kaip minėjau, pagrindinė tema čia yra liga ir ligoninė (nuo fizinės iki metafizinės). Fiksuodama širdies operaciją dailininkė tiksliai vaizduoja operacinį stalą, jį apsupusius gydytojus, sterilia medžiaga uždengtą ligonį ir ties širdies plotu susitelkusį rankų, skalpelių bei kraujagyslių gniužulą. Tarsi kontrastas šiam emocingam vaizdui - dvi paveikslo šonuose nupieštos schemos. Vienoje - širdis su visais savo vožtuvėliais, prieširdžiais, venomis bei aortomis. Kitoje - vienas iš tų baisių žalios spalvos mechaninių aparatų, kurie ne tik pilni kažką rodančių rodyklėlių, grafikėlių ir diagramų, bet ir prie jų prijungtais skaidraus plastiko vamzdeliais varinėja kuo raudoniausią kraują. Širdies ir mechaninio aparato sugretinimas, viena vertus, visiškai naivus ir banalus. Tačiau kaip tik tai apstulbina - nepaneigsi, jog, kad ir koks būtų kvailas, šių objektų panašumas akivaizdus ir pribloškiantis.
Nėra ko slėpti - paroda patraukli šiais ir panašiais paradoksais bei kraupoku humoru (gal ironija) dvelkiančiomis įžvalgėlėmis. Ir tema šiandien (nes anuomet paprasčiausiai tam, jog tarybinė valdžia neapkaltintų nevaizduojant realybės) pakankamai egzotiška bei ekstremali (kaip šiuolaikinė tiriamoji žurnalistika): mirs ar nemirs? kada? kaip? Pasaulis, kurį vaizduoja Rožanskaitė, toks absurdiškas, jog norisi jį priskirti fantazijos sričiai. Sakykime, fotografiškai atvaizduotus keturis karstą nešančius kostiumuotus vyriškius lyg niekur nieko lydi nusiminusių tipiško anų laikų modelio lėlių pulkelis. Arba ligoninės palatoje sėdintys neregėtai pilkų veidų žmonės susisupę į neregėto geltonumo antklodes. Tačiau kyla įtarimas, jog Rožanskaitė tyčia ir meistriškai “sutirština” spalvas tam, jog atkreipę dėmesį į šiuos vaizdus juos išvystume ir kasdienybėje (kad ir perkeltine prasme). Veikiausiai ne veltui parodos reklamine etikete virto ryškiai raudonas paveikslas, vaizduojantis čečėnę sprogdintoją.
Ekspozicija turėtų įtikti medicinos enciklopedijų mėgėjams, šių ir anų dienų politika besidomintiems piliečiams, taip pat - vizualių paradoksų kolekcionieriams bei tiesiog šiaip kai kuriems žmonėms. Ir nors visuomet laikausi nuomonės, kad nieko nesuprasi tik tol, kol pats nedėsi pastangų, Rožanskaitės paroda paprastame lietuviško kaimo peizaže (suprantama, tapytame - kad ir netoliese “Maldžio” galerijoje veikiančioje Antano Samuolio retrospektyvoje) išties specifinė. Žinoma, kaip kam. Ir puiku: mat vienodai ir pareigingai pro archetipine poza gulintį tikrą žmogiuką klibikščiuojanti lėlių vorelė (toks paveikslas) atrodo tiesiog graudžiai.
