Laikas - praėjusių metų vasara. Kijevo funikulieriuje, kylančiame iš Podilo į kalną, kalbasi pora pagyvenusių moteriškių. Viena - ukrainietiškai apie savo šeimos rūpesčius, kita jai atitaria rusiškai - apie saviškės.
Ir vienas Viktoras, ir kitas - dar tik pusiau virtualios “aukštųjų sferų” būtybės, dar netapo gyvybiškai svarbiomis kiekvieno gyvenimo dalelėmis. Dar ne kiekvienas rusiškai šnekantis yra “Donecko banditas”, dar ne kiekvienas ukrainietiškai porinantis (man kažkodėl atrodo, kad šita kalba galima tik porinti, na gal dar dainuoti) yra “vakarietis benderovininkas”.
Kažkas matė Viktoro Juščenkos šalininką konditerijos magnatą Petrą Porošenką su Viktoru Janukovičiumi. Kažkas pasakoja, kaip Leonido Kučmos administracijos vadovas Medvedčukas (dar vienas Viktoras) vožė į akį susisiekimo ministrui (vargšas ministras - šiomis dienomis jis gavo dar ir nuo V. Janukovičiaus).
Kijeve “Dinamo” priima Donecko “Šachtarių”. Tribūnose - visa įmanoma politinė ir kriminalininkė šalies grietinėlė. Beje, šioje šalyje labai dažnai tai reiškia - ir verslo elitas.
V. Juščenka išvažiavo sodybon ganyti savo bičių. Jis - bitininkas. Jo reitingai galimuose prezidento rinkimuose gerokai lenkia visų konkurentų skaičiukus, tačiau rinkimai vyks šalyje, kur visa žiniasklaida priklauso jo konkurentams, o “administracinis resursas”, kaip mėgsta sakyti Rusijos politiniai technologai, irgi visiškai uzurpuotas oponentų.
Kol kas, 2003 m. liepos mėnesį, politinė temperatūra - tik šiek tiek šilta. Ir beveik niekas nežada būsimųjų politinių audrų.
Einame pro Podilo turgų, kur iš sostinę supančių rajonų suvažiavo bobutės, prekiaujančios morkomis, bulvėmis ir pomidorais, ir kolega, besidarbuojantis viename iš Viktoro Juščenkos štabų - tiesa, irgi Viktoras - pasakoja: “Vakaruose mes turėsime beveik viską, Kryme - beveik nieko, Donecke - irgi greičiausiai beveik nieko; Dnepropetrovske - dar galima žiūrėti. Bet rinkimus lems va šitos bobutės”.
Šiemet paaiškėjo, kad rinkimus Vidurio Ukrainoje vis dėlto laimėjo V. Juščenka. Dabar galima beveik neabejoti, kad jis laimės gruodžio 26 dieną. Bet atsitiko ir šis tas daugiau. Ukrainoje bando gimti visuomenė. Kaip sakė viena moteriškė iš Kijevo - “Chochliandija” miršta, gimsta Ukraina.
Ir, atrodo, kad gimsta ta Ukraina, kuri bus gerokai arčiau Lietuvos. Ir iki šiol nebuvome per toli, bet dabar atsidursime ne tik vienoje erdvėje, bet ir judėsime tuo pačiu vektoriumi.
Filologui tautos dvasia ypač dailiai skleidžiasi kalboje. Ukrainietiškai “ateitis” yra “maibutne”. T.y. tai, kas gali būti. Mums - besąlygiškai ateina, jiems - gali būti. Mažiau nulemtumo, daugiau laisvos valios. “Volia” - ir laisvė, ir valia.
Kitaip ir negalėtų būti kazokų kurtoje valstybėje - tų žmonių, kuriems ir LDK, ir Žečpospolita, ir Rusijos imperija leido būti laisvesniems, leido turėti nuosavybės, kad jie savo gyvybėmis valstybių pakraščius nuo totorių apsaugotų.
Valios ir laisvės tema - folklore, literatūroje labai svarbi ir skamba labai garsiai. Gerokai garsiau nei mūsų dainose ar Vaižganto vaizdeliuose.
Tačiau sykiu tai - labai kantri tauta, ką, beje, rodo ir pastarųjų dešimties metų politinis gyvenimas. Būsiu nemielas pranašas, bet porevoliuciniu laikotarpiu ukrainiečiams kantrybės prireiks daug daugiau negu valios siekti laisvės. Tikėkimės, kad jos užteks. O aš kol kas tyliai pavydėsiu Ukrainos žmonėms šitos valios drąsiai siekti laisvės, valios būti savimi, nusipurtyti nuolankumo pilkumą.
Galima ištarti: dėkui. Beje, ten šis žodis skamba taip pat.
Apie rinkimus Ukrainoje kalba V. Juščenkos komandoje dirbęs A. Katkevičiushttp://www.omni.lt/index.php?base/z_224672
