Tai buvo eilinė ekskursija į Prahą. Bjauriai drėgną ir šaltą spalio mėnesį. Nuo pat pirmos akimirkos gailėjausi, kad važiavau, beje, mano nuogąstavimai pasitvirtino. Praha tokiu oru nepadarė įspūdžio, galų gale suvokiau, kad apskritai negaliu pakęsti ekskursijų... Iš visos kelionės įsiminiau visai ką kita: suirzusius bendrakeleivius, kai susiruošę grįžti namo ir sulipę į autobusą rado dvi laisvo elgesio merginas.
Daugumai žmonių lyg ir neparašyta ant kaktos, kas jie tokie, bet šįkart visiems buvo aišku: jos - prostitutės... Nors viena jų sėdėjo apsikabinusi milžinišką pliušinį žaislą. Jis užėmė pusę sėdynės, atrodė labai mielas, tik niekaip neprisimenu, kas tai buvo - šuo, triušis ar meškinas...
Vis dėlto merginos, kad ir patrauklios išvaizdos, mano pakeleiviams mielos nepasirodė. Jie bandė atsikratyti merginų, o jos buvo išvargusios, neišsimiegojusios ir bjauriai keikėsi. Trys labiausiai pasipiktinę keleiviai dar pasiginčijo su vairuotoju, bet šis tvirtai pareiškė: pinigai sumokėti, merginos važiuos...
Niekas nenorėjo sėdėti šalia jų. Be to, keliaujant į priekį ant galinių sėdynių kas nors gulinėdavo; dabar jos buvo užimtos - tai irgi erzino bei didino žmonių priešiškumą. Todėl kai numigo, jas persodino į priekį ir dabar merginos sėdėjo man iš kairės.
Autobusui sustojus, kartu su kitais išlipdavo parūkyti, nė viena nesiplūdo, net bandė šypsotis ir dauguma keleivių susitaikė su jų buvimu. Šviesiaplaukė man sakė, kad namie jos laukia vaikelis. Apskritai ji atrodė vyresnė ir išmintingesnė už savo tamsaus gymio draugę...
Priešais jas sėdėjo simpatiška moteris su penkerių metų sūnumi. Ji nedraudė berniukui kalbėtis su merginomis. Tik dabar pamačiau, kad vaikas įdomus, guvus, nors iki šiol jo beveik nesigirdėjo. Niekas iš mūsų kelionėje nebendravo su juo, o jeigu ir bandė, tai vien formaliai, kaip įprasta elgtis su nepažįstamais vaikais.
Dabar viskas buvo kitaip... Jie ištisai šnekėjo, juokėsi, žaidė. Autobuse niekas nesikalbėjo, todėl girdėjau, kaip šviesiaplaukė neapsimestinai ir noriai atsakinėja į visus vaiko klausimus. Tiesa, vienu metu jis užsnūdo, įsikniaubęs į didelį, minkštą kitam atiteksiantį žaislą, o kai pabudo, jų žaidimai tapo dar išradingesni.
Berniukas visą kelią važiavo atbulomis - klūpėjo rankomis apglėbęs atlošą: tik taip galėjo matyti merginas... Netoli pasienio jos ėmėsi makiažo. Dažėsi paskubomis, bet preciziškai, įgudusiais judesiais, o vaikas, persisvėręs per atlošą ir laikydamas įduotą veidrodėlį, lyg užburtas stebėjo "ritualą".
Sėdėjau pečiu atsirėmusi į langą ir jaučiausi taip, tarsi žiūrėčiau gerą filmą... Kažkas juos vienijo. Gal tai, kad visi trys buvo be kaukių ir labai laisvi: mažas berniukas, dar nesuvaržytas formalių elgesio ir bendravimo normų, ir dvi prostitutės, galinčios tų normų nepaisyti vien dėl išankstinio kitų požiūrio į jas...
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
