Apsilankius “August House Gallery” Čikagoje, kur šiuo metu eksponuojami dailininko Edo Hinkley geriausiųjų studentų kūriniai, aptiksite ir Gabijos Steponėnaitės pavardę. Jos akvarele lieti darbai atrodo šilti bei svajingi ir, rodos, jau užkariavo parodos lankytojų simpatijas - vien per pirmąją jų eksponavimo valandą buvo nupirkti du šios pradedančios menininkės darbai.
O juk, kaip pasakoja pati Gabija, dar prieš trejetą metų ji nė nežinojo, kaip laikyti teptuką rankose.
Pagrindinio Lietuvos dienraščio “Lietuvos rytas” ir Čikagos mėnraščio “Near West/South Gazette” korespondentė, jau penktus metus gyvenanti šio miesto šiaurinėje dalyje, ant Mičigano ežero kranto įsikūrusioje jaukioje studijoje, sako, kad dailės pamokos jai padeda atitrūkti nuo kasdienių darbų rutinos. Tačiau didesnę pokalbio dalį skyrėme ne tiek Gabijos gana naujam pomėgiui, kiek bendrai jos amerikietiškajai odisėjai, prasidėjusiai 1995 metais, kuri buvo kupina permainų ir išgyvenimų - Čikagoje mergina pasiliko tik iš trečio bandymo gyventi užsienyje.
Dvejonių metai
Dar 1995 metais, išlošusi žaliąją kortą, Gabija atskrido į Niujorką. Kaip ji tuomet visiems juokaudama pasakojo, šis miestas gražus atrodo tik žiūrint į jį iš vandenyno pusės, o kai į jį pažvelgi iš vidaus - nieko įdomaus ten nėra. Lygindama Niujorką su matytais Europos miestais, Gabija pastebėjo didžiulį skirtumą. Galingi dangoraižiai, skubantys žmonės, plačios judrios gatvės, čia pat centre gyvenantys benamiai, besidriekiantys šiukšlynai, šmirinėjančios žiurkės - visa tai jai buvo neįprasta ir svetima. Pasaulio verslo centru vadinamas Niujorkas merginai tuomet pasirodė tik didžiuliu šaltos ir niūrios architektūros didmiesčiu. Todėl, prabuvusi čia vos porą mėnesių, Gabija grįžo į Lietuvą su mintimi, kad daugiau niekada nebandys “užkariauti Amerikos”.
Grįžus buvo tinkamas laikas užbaigti savo magistro darbą Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje. Kadangi užduotis buvo parašyti kūrybinį darbą, tai Gabija surašė visus savo amerikietiškus įspūdžius bei išgyvenimus. O po metų… čia vėl sugrįžo, pakviesta pažįstamų. Tik šį kartą tai buvo Bostonas. Gabijos draugai siūlė tik atvykti ir dar kartą save išmėginti - o gal antras kartas bus kitoks? Tačiau antrasis vizitas “svajonių šalyje” truko dar trumpiau - po mėnesio mergina grįžo į Vilnių. “Kažkaip nejaučiau, kad tai būtų sava”, - prisimena Gabija.
Ir vėl visi metai Lietuvoje. Tik šį kartą jau pati negalėjo susitaikyti su savimi - Gabijai labai rūpėjo pabandyti gyventi kitoje šalyje, susipažinti su kitokia kultūra, gyvenimo būdu, ištrūkti iš pažįstamos erdvės. Ir… ryžosi trečiam kartui, šįkart savo kelionės maršrutu pasirinkdama Amerikos lietuvių sostine vadinamą miestą.
Čikagoje Gabijos karjera prasidėjo nuo padavėjos darbo vietos lietuviams gerai žinomose “Willowbrook Ballroom” salėse. Vėliau teko dirbti “Lyric Opera” kavinukėje, prižiūrėti vaikučius Čikagos universitete ir dar aibė prastai atlyginamų darbelių, puikiai pažįstamų naujakuriams.
Tik įsidarbinusi juvelyrinėje parduotuvėje Gabija šiek tiek atsikvėpė ir... iš karto nusipirko dešimties dienų kelionę į Airiją. “Tai buvo tarsi gaivaus oro gūsis po metus trukusios darbų rutinos”, - su malonumu prisimena mergina.
Dabar jau dveji metai, kai Gabija darbuojasi “Bridgeview” banke. Nors darbas prie sąskaitų ir nėra tai, kas mieliausia jos širdžiai, tačiau toks užsiėmimas užtikrina pragyvenimą. O tikrasis Gabijos gyvenimas prasideda tada, kai užsidaro banko durys.
Su “Lietuvos rytu” nesiskiria nuo studijų metų
Baigusi žurnalistikos studijas Gabija iki šiol jaučia trauką rašymui. Tad ir gyvendama toli nuo Lietuvos bei nenorėdama pamiršti įgūdžių, ji reguliariai (kas mėnesį) parašo po gana ilgą straipsnį “Lietuvos rytui”.
Merginos draugystė su didžiausiu Lietuvos dienraščiu prasidėjo dar studijų metais. Iš žurnalistikos specialybės studentų buvo reikalaujama įgyti praktikos - bendradarbiauti su kurio nors žiniasklaidos leidiniu. Gabija visada svajojo dirbti su dienraščių lyderiu ir jai pasisekė - daugiau nei dvejus metus mergina bendradarbiavo su “Lietuvos ryto” savaitiniu priedu “TV Antena”, rašydavo straipsnius apie televizijoje dirbančius žmones ir apskritai TV pasaulį.
Ir persikėlusi gyventi į Čikagą Gabija nenutraukė draugystės su “Lietuvos rytu” - stengiasi vis pasiųsti įdomių rašinių apie Amerikos lietuvių (ir ne tik) gyvenimą Čikagos padangėje. Naujausi jos rašiniai - apie LR generalinio konsulato Čikagoje jubiliejų, Vilniaus mero Artūro Zuoko vizitą Čikagoje, apie lietuvaites, kariavusias Irake. Šiuo metu Gabija renka medžiagą straipsniui apie Čikagoje besidarbuojančią lietuvę mokslininkę, kuri tiria žaibo poveikį žmogaus organizmui.
Patirtis amerikietiškoje spaudoje
Vedama žurnalistinio smalsumo ir noro išbandyti save amerikietiškoje spaudoje Gabija jau metus rašo straipsnius ir angliškai. Jie skirti Čikagos bendruomenės laikraščiui “Near West/South Gazette”, pasirodančiam kartą per mėnesį. Tiesa, tam reikėjo atitinkamai pasiruošti.
Nors atvykusi Gabija neblogai mokėjo anglų kalbą, tačiau kalbėti ir rašyti toli gražu nėra tas pats. Pasirinkusi rašymo pamokas Loyolos universitete, kur už kiekvieną semestrą teko sumokėti apie 1,5 tūkstančio dolerių, Gabija metus laiko skyrė rašymo anglų kalba subtilybėms perprasti.
Prisiminusi, kaip pradėjo savo žurnalistinę patirtį amerikietiškoje spaudoje, Gabija pasakoja, kad pirmajam savo straipsniui paruošti gavo tris dienas. Beje, temų rašiniams čia netenka ieškoti pačiai - jas pateikia redaktoriai. Mėnraščiui “Near West/South Gazette” Gabija jau yra rašiusi apie bažnyčių restauravimą, kalbinusi kandidatus į JAV Kongresą, o šiuo metu ruošia temą apie sergančiųjų AIDS gyvenimą.
Pomėgis, kuriam nebuvo laiko Lietuvoje
Pomėgį piešimui Gabija sakosi jautusi ir Lietuvoje. Tiesiog studijos ir darbas “Lietuvos ryte” užimdavo jos visą laiką. Tačiau noras išmėginti akvarelę per visus tuos metus ne tik neišnyko, bet ir sustiprėjo: nuolatos daug dirbant, kad išgyventum, vis dažniau aplankydavo mintys, jog gyvenimas taip ir prabėgs bedirbant, nesuradus laiko išpildyti savo norus.
Pirmą žingsnį į Gabijos kaip dailininkės karjerą padarė vienas geras bičiulis, žinojęs jos didžiulę svajonę tapyti - padovanojo visą rinkinį dažų ir teptukų. Tad merginai beliko, kaip ji pati sako, tik eiti ir susirasti, kur išlieti tą “susikaupusią kūrybą”. Kartą, sėdėdama kavinukėje, ji pastebėjo ant sienos pakabintą mažą skelbimą, kuriame buvo rašoma, kad renkama klasė akvarelės pamokoms. Taip prieš trejus metus prasidėjo naujasis Gabijos gyvenimo etapas, be kurio ji save jau sunkiai įsivaizduoja.
Dailininko akvarelininko Edo Hinkley studijoje, kur dirba dar du dailininkai keramikai, kiekvieną dieną vyksta privačios pamokos. Studentų grupės nedidelės - po 5-6 žmones. Tad laikui bėgant šių žmonių grupėje Gabija ėmė jaustis tarsi savo šeimoje.
Visi čia tapo taip, kaip kam išeina. Mokytojas moko tik technikos - kaip derinti spalvas, kaip lieti akvarelę, tačiau į kūrybinį procesą visiškai nesikiša. “Jis nėra akademiškas - leidžia daryti tau pačiam, kaip išeina. Manau, kad būtent toks požiūris man labai padėjo”, - pasakoja Gabija apie savo pirmuosius žingsnius kūrybinėje erdvėje.
Pirmomis dienomis buvusi baimė, kad ką nors padarysi ne taip ir sugadinsi popieriaus lapą, greitai dingo. Pradėjusi nuo žaidimo spalvomis, Gabija su kiekviena pamoka vis stiprėjo ir ėmė jausti, kad vis lengviau sekasi perteikti savo viziją ant popieriaus lapo. Paklausta, ar šiais metais tikėjosi būti atrinkta į stipriausių studentų sąrašą, kurių darbai bus eksponuojami parodoje, Gabija atsako, kad jau pati jautė, jog yra gana stipri ir turi, ką parodyti. Mokytojas, kasmet rugpjūčio mėnesį rengdamas geriausių darbų parodą privačioje “August Hause Gallery”, tarsi įvertina savo studentų žinias.
Parodoje iškabinama po du kiekvieno atrinkto studento darbus. Dar po šešetą darbų stovi paruošti pardavimui. Gabija net nesitikėjo, kad per pirmąją parodos valandą bus parduoti net du jos darbai. Ji sako niekuomet negalvojusi tapti menininke ar kažko pasiekti - tiesiog darė tai, ką mėgo. Todėl ir galvos skausmo neturėjo. Pamokos, į kurias ji vyksta kiekvieną pirmadienį po darbo ir praleidžia ten tris su puse valandos, yra atgaiva jos sielai, kartu leidžianti matyti aplinką kitomis akimis ir negalvoti vien tik apie pinigus.
“Lietuva visada bus mano namais”
Paklausta, ar svajoja kada nors grįžti į Lietuvą, Gabija pagalvojusi atsakė, kad abi šalys - ir Lietuva, ir Amerika - jai davė labai daug, tačiau jų palyginti neįmanoma. Ji mylinti jas abi, tačiau Lietuva jai visuomet išliks tikraisiais namais. “O Amerika man suteikė daug patirties ir galimybę pažinti žmones iš įvairiausių pasaulio kampelių - Lietuvoje to nebūtų įmanoma patirti, gyvenant labai aiškioje ir apibrėžtoje aplinkoje”, - įsitikinusi pašnekovė.
Na, o neribotų galimybių šalyje Gabijai viskas atrodo kaip galvosūkis, pradedant nuo pastangų išlikti ir išsilaikyti, baigiant tuo, kaip rasti laiko džiaugsmui. Čia nieko nėra duodama ir viską turi susikurti pats, o Lietuvoje, rodėsi, ir sienos padeda. Tačiau Gabija stipri ir toliau drąsiai eina į priekį, vertindama tai, ką suteikia jai kiekviena diena ir sutikti žmonės, praturtinantys savo kultūra ir leidžiantys ją pažinti.
“Amerikos lietuvis” (www.alietuvis.com)
