Daug kur pastaruoju metu Lietuvos spaudoje rašoma apie pakankamai atvirą ir draugišką lietuvių būdą ir apie dar nesusvetimėjusius tarpusavio santykius, ypač jeigu Lietuva lyginama su Vakarų šalimis. Bet ar iš tikrųjų yra taip? Ar nepadauginame? Argi ne individualizmas ima pas mus viršų beveik visose gyvenimo srityse?
Altruistiški, solidarūs ir kolektyvistiniai veiksmai, palyginti su “blogaisiais (ar geraisiais) laikais prie ruso”, atrodo, linkę vis labiau trauktis. Ką jau kalbėti apie kokią solidaristinę ar kolektyvistinę ideologiją, kuri iš karto apšaukiama atgyvenusia, neįgyvendinama ar socialistine.
Lietuvos valstybė nuo ankstyvojo XIII amžiaus pasižymėjo ir centralizacijos, ir decentralizacijos tendencijomis. Šalies centralizacijai “vienijanti” solidarumo ideologija turėjo skirtingą reikšmę skirtingais istoriniais laikotarpiais, tačiau dažniausiai - tik labai trumpą laiką. XIX amžiaus pabaiga simbolizavo “tipiško” lietuviško mentaliteto susiformavimą, kuris daugiausia rėmėsi kultūriniu judėjimu. Tarpukario laikotarpyje šios kultūrinės tendencijos (literatūros, istorijos mokslo vystymasis, Kauno universiteto, Marijampolės gimnazijų, Šiaulių “Aušros” muziejaus veikla ir pan.) dar labiau sustiprėjo. Jos buvo juntamos netgi gūdžiais sovietiniais metais, ir “prijungtuose” Vilniuje bei Klaipėdoje taip pat. Bet socialiniu-ekonominiu požiūriu Lietuvos istorija beveik visada pasižymėjo aiškiais individualizmo, kartais - “labai aštraus” individualizmo pavyzdžiais. Be istorinių lūžių, kaip 1918, 1945-1949 ar 1988-1991 metais, Lietuvoje nebuvo “normalaus” kolektyvinio veikimo. Be nepriklausomybės aspiracijų Lietuvoje niekada nebuvo stiprių profsąjunginių, socialdemokratinių, antiglobalistinių ar kitų gerai žinomų socialinių judėjimų. Kolektyvizmas sovietiniais metais buvo daugiau dirbtinis, nuleistas “iš viršaus”, dažnai jis nepasiekdavo “lietuviškos širdies” ir buvo vertinamas kaip priešo įrankis.
Faktiškai lietuviai visuomet veikia labiau individualiai negu kolektyviškai. Kai kas sako, kad tai tapo viena iš priežasčių, kodėl “laisvosios rinkos ekonomikos” reformos Lietuvoje davė geresnių rezultatų negu Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje 1990-2004 metais. Bet kodėl ne “socialinės rinkos ekonomika”?
Yra svarbu pažymėti, kad Lietuvoje dabar daug dešiniųjų politinių partijų. Užtenka visokiam skoniui. Tačiau valdantys socialdemokratai ir socialliberalai dažnai neparodo jokio kairesnio “posūkio”. Žiniasklaida beveik visada yra tik “libertarinė”.
Individualistinis-liberalus modelis Lietuvoje pradeda dominuoti netgi tokiose, atrodytų, kolektyvistinių-solidarių veiksmų reikalaujančiose srityse kaip sveikatos ir socialinė apsauga, ką jau kalbėti apie “ekonominę” sferą. Dekomodifikacijos laipsnis socialinėje apsaugoje mažėja su kiekvienais metais ir artėja prie 20. Tokie ir mažesni dekomodifikacijos rodikliai tarp išsivysčiusių šalių egzistuoja tik anglosaksiškose šalyse. Nors struktūriškai socialinė apsauga vis dar remiasi bismarkiniu-korporatyviniu žemyninės Europos modeliu, privačių pensijų fondų išsiplėtimas ir planai dėl sveikatos apsaugos privatizavimo rodo, kad Lietuva traukiasi nuo solidaristinių vertybių. Tokie “liberalūs faktai” Lietuvoje parodo priežastis, kodėl Lietuva (ir kitos Baltijos šalys) niekada rimtai nediskutavo dėl galimybės įvesti universalias skandinaviško, o dabar jau ir Pietų Europos tipo socialines išmokas. Galima prisiminti dešiniųjų Lietuvos politinių jėgų žavėjimąsi po Pinocheto valdymo Čilėje įgyvendinta privalomųjų pensijų fondų idėja, kuri faktiškai tik dėl trijų įtakingų ir socialdemokratams prijaučiančių veikėjų pasipriešinimo buvo sustabdyta bei įgyvendinama jau kaip savanoriškų privačių pensijų fondų praktika. Tokios tendencijos Lietuvos politiniame gyvenime rodo Amerikos, o tiksliau - Pietų Amerikos pajamų nelygybės modelio dominavimą ir konkurenciją, Azijos kolektyvizmo tipo atmetimą ir nenorą sekti geriausiais Europos gerovės valstybių pavyzdžiais Beneliukso šalyse bei Skandinavijoje, netgi jeigu turėsime omenyje dabartinį dalinį visuotinės gerovės valstybių reikšmės sumažėjimą Europoje ir kitur pasaulyje. Integracija į Europos Sąjungą turi reikšti daugiau solidaraus ir kolektyvistinio Vakarų veiksmo, negu dabar jo randama Lietuvoje ir Baltijos valstybėse. Globalizacija ne visada yra tas pats, kas yra europeizacija. Globalizacijos grėsmė nacionaliniam identitetui Lietuvoje yra netgi didesnė negu kitose Rytų ir Vakarų Europos šalyse. Ir ne tik dėl “glokalizacijos” reiškinių, kurie, pasak vieno čekų profesoriaus, sukuria “skurdo kišenes” Baltijos šalyse.
Globalizacija gali tapti grėsme protingesniam kolektyvistiniam ir solidariam veiksmui. “Antrosios respublikos” istorija Lietuvoje tik patvirtina šį faktą. Nesikūrė ne tik naujos vakarietiškos bendrabūvio formos, bet nesirado ir labiau su vietinėmis tradicijomis ir gyvensena susiję bendruomeninio gyvenimo reiškiniai. Tačiau mes negalime užmiršti toli siekusio Lietuvos solidarumo judėjimo 1988-1991 metais, kuris savo laiku parodė labai aukštą kolektyvinio veiksmo lygį Lietuvoje ir yra minimas tarp geriausių tokio tipo pavyzdžių pasaulyje. Tai buvo organizuota taikiai, netgi labai sunkiomis pasipriešinimo totalitariniam režimui sąlygomis. Be stipresnio kolektyvistinio ar bendruomeninio veiksmo šiuolaikinėje Lietuvoje efektyvi socialinė apsauga yra neįmanoma. Netgi įgyvendinant dešiniųjų techniką socialiniame administravime - naująją viešąją vadybą, ką jau kalbėti apie polinkį labiau tradicinei Europos gerovės valstybių ideologijai ir praktikai.
Solidaristinių ir kolektyvistinių vertybių sustiprėjimas Lietuvoje atbaidytų ir daugelio potencialių emigrantų norą išvažiuoti iš šalies. Į šį daugiau psichologinį veiksnį ir į tai, kas jį skatina, Lietuvos realijose dar nėra atkreipta pakankamai dėmesio.
