Šiomis dienomis sužinojome, kad Tėvynę su ginklu rankoje gintų 43,5% Lietuvos piliečių, o negintų – 27,7%. Pastarieji, kaip skelbia tyrimų grupės RAIT duomenys, pasirinko atsakymus "greičiau ne" ir "tikrai ne". Nežinia, ar tokia statistika labai sugadins nuotaiką naujajam vyriausiajam kariuomenės vadui, juolab neaišku, ar visiems užtektų šautuvų, jeigu iškilus išorinei grėsmei, koks milijonas lietuvių pareikalautų ginklų.
Vertėtų atkreipti dėmesį į kitą dalyką – rekrūtų nuolatos mažėja. Jei kam įdomu, tai šiuo metu Lietuvoje gyvena pusseptinto tūkstančio žmonių mažiau nei metų pradžioje. Lietuviai ne tik išmiršta, bet ir emigruoja.
Per prezidento rinkimus buvo daug kalbama, kad piliečiai iš esmės skyla į patenkintuosius ir nepatenkintuosius Lietuvos pasiekimais per 14 nepriklausomybės metų. Prieš kokius 6 dešimtmečius nepatenkintieji Lietuvai primesta sovietų santvarka ar bent įtarti dėl priešiškumo buvo gabenami į lagerius, tremties vietas. Nuteista ar deportuota arti ketvirčio milijono Lietuvos gyventojų. Po nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais iš Lietuvos emigravo maždaug tiek pat žmonių. Ir primestoji socialistinė revoliucija ir tarsi "savaiminė" kapitalistinė revoliucija privertė dalį gyventojų palikti šalį. Migracija nuo deportacijos skiriasi tuo, kad laisvas žmogus kreipia ienas, kur nori. 1990-2002 metais į Vakarus emigravo apie 157.000 žmonių, o buvusių lagerių kryptimi (t.y. į NVS erdves) išvyko 73.000 piliečių. Į Rytus daugumoje grįžta, kas tenai turi šaknis, o lietuviai tai suko į Vakaras.
Tokia statistika turėtų nuraminti tuos, kuriems neaiškios lietuvių geopolitinės orientacijos. Per 14 nepriklausomybės metų lietuviai kojomis balsavo už Vakarus. Sausakimši autobusai rieda į Londoną, o ne į Maskvą. Nubraukę ašarą galėtume pasvajoti – kaip gražiai čia Lietuvoje visi gyventume, jei lemtingas istorijos posūkis nebūtų išginęs ketvirčio milijono lietuvių. Vis dėlto net rožinių spalvų vaizduotė galiausiai turėtų pakuždėti – jeigu Tėvynės nebūtų palikę sveiki, energingi, sumanūs žmonės, tai šiomis dienomis savo energiją jie nukreiptų kitur. Įsivaizduokime, kad norintieji laimės ieškoti svetur būtų uždaryti Tėvynėje, kur negalima žmoniškai gyventi. Politine prasme Lietuva drebėtų kaip perkaitęs garo katilas. Kariuomenės vadui rūpėtų, kaip geriau paslėpti šautuvus, o ne tai, kaip juos išdalyti.
Tačiau tie, kas liko - pakankamai lojalūs vadinamosioms "vakarietiškoms vertybėms". Virš dviejų trečdalių Lietuvos gyventojų šiandien nori, kad nacionalinė valiuta litas būtų pakeista euru. Kad ir ką kalbėtų po rinkimų dar neatvėsę partijų propagandistai, eilinis Lietuvos pilietis šiandien su nostalgija žiūri ne į pokomunistinius Rytus, o į kapitalistinius Vakarus.
Komentaras buvo skaitytas per Lietuvos radiją.
