Jau prieš rungtynes kilo įtarimas, kad viskas baigsis, kaip ir anksčiau. Žodžiai Liublianos “Olimpija” skamba it prakeiksmas “Žalgiriui”. Deja, slovėnų pergalės prieš kauniečius yra simboliška tvarkos pergalė prieš chaosą. “Žalgiris” rodė didelį norą kovoti, tačiau jis neatitiko galimybių ir todėl komanda atrodė dar bejėgiškiau. Taigi pralaimėta 55:76.
A. Sireika pabandė pasimokyti iš A. Brazio klaidų ir panaudoti prieš “Olimpiją” dalį jos paties ginklų. Visų pirma slovėnų komandoje rungtynes pradeda penki sąlyginai neaukšti, galintys greitai pasikeisti pozicijomis žaidėjai. Vidurio puolėjo pareigas atlieka 203 cm ūgio G. Jurakas. Taip centimetrų sąskaita įgyjamas mobilumas. “Žalgiris” irgi pabandė eiti šiuo keliu, kai G. Einikis buvo labai greitai pakeistas ir ilgai sėdėjo ant suolelio. Ką gi, du kėlinukus tai sustabdė slovėnus.
“Olimpija” kiekvienose ankstesnėse rungtynėse stengėsi kuo aktyviau kovoti dėl atšokusio kamuolio po “Žalgirio” krepšiu. Tai darydavo du ar net trys žaidėjai. Kauniečiai vakar irgi stengėsi atlikti tą patį. Galima sakyti, pavyko neblogai, nes kovą po krepšiais “Žalgiris” laimėjo. Aktyviai kovojo ne tik aukštaūgiai, bet ir M. Timinskas, S. Štombergas. Tačiau, kaip žinome, kovingai gali būti nusiteikusios netgi kiemo komandos. Ir tai ne vienintelis “Žalgirio” panašumas su mėgėjų krepšiniu.
Lyg ir viską, ką norėjau pasakyti gero, pasakiau. Visi, kas matė rungtynes, žino, kad blogo buvo kur kas daugiau. A. Sireika labai mėgsta akcentuoti gynybą ir iš tikrųjų ją tobulina. Vakar irgi gynyba neatrodė blogai. 76 praleisti taškai, ne itin aukštas varžovų pataikymo procentas. Visa bėda, kad A. Sireika treniruoja ne futbolo ar ledo ritulio komandą, kur galima gintis visas rungtynes ir pasiekti lygiąsias. Čia reikia dar ir į krepšį įmesti.
Atrodo, A. Sireika gerokai perlenkė lazdą, akcentuodamas gynybą. Nes tai, ką matėme komandos puolime, galima apibūdinti išvertus vieną rusišką posakį: “Į jokius vartus nelenda”. Suprantama, slovėnų gynyba buvo agresyvi, tačiau kitokios Eurolygoje laukti neverta. Pasitaiko atvejų, kai varžovai vaikšto po aikštelę pusiau užmigę, kaip “Unicaja” prieš savaitę. Tai išimtys, kurių dažnai tikėtis neverta.
Puolimo kaip ir nebuvo visai. Iš dalies tokį chaosą galima paaiškinti itin prastu E. Cota žaidimu. Komandos organizatorius atidavė tik 2 rezultatyvius perdavimus, suklydo 5 kartus. Jo pakeisti nėra kam, tačiau vakar ir dauguma kitų žalgiriečių nesugebėdavo perduoti kamuolio elementarioje situacijoje. Bendras prarastų kamuolių skaičius - 22. Dar gražiau su tolimais metimais. Pataikyta 17,6 proc. Į žaidėjų kailį neįlįsi, todėl tik patys žalgiriečiai ir A. Sireika gali pasakyti, kas dėl to kaltas, psichologinis nepastovumas ar netinkamos treniruotės. Žiūrint iš šalies, atrodo, kad treniruotėse į krepšį visai nemėtoma.
“Olimpija” ir toliau lieka neįveikiama. Nors pastaruoju metu Liublianos komandoje buvo krizė, kauniečiai maloniai padėjo iš šios krizės išlipti. Dabar “Žalgiris” gali ir toliau pavydžiai stebėti slovėnus iš turnyro lentelės apačios bei galvoti: “Na, gal kitais metais”. O kas lieka šiais? Situacija lyg ir nebeviltiška. Laimėjus tris likusias rungtynes, būtų visai realu tikėtis tapti geriausia tarp šeštas vietas užėmusių ekipų. Tačiau kaip kiemo komanda laimės tris Eurolygos rungtynes iš eilės, aš neįsivaizduoju.
