Pažvelgę į Eurolygos puslapį, matome sausą užrašą: Maccabi vs. Žalgiris - 107:99 OT. Po užrašu galėjo slėptis įvairios prasmės. Jis lyg ir rodytų, jog kauniečiai po pratęsimo buvo nugalėti atkaklioje kovoje stipresnio varžovo. Tačiau mačiusieji ne tik užrašą, o ir rungtynes, žino, jog yra kiek kitaip. Matėme klasikinį atvejį, kai už pralaimėjimą galima kaltinti tik save.
Stebuklus krepšinio aikštelėje matome gan retai. TSRS pergalė prieš Jugoslaviją 1986 m. pasaulio čempionato pusfinalyje (vyresni sirgaliai turėtų puikiai atsiminti), 9 R. Millerio taškai per keliolika sekundžių, 2 M. Timinsko taškai per 0,3 sekundės. Na ir vakarykštis stebuklas. Galėtume džiaugtis, jog buvome liudininkais, jei stebuklas būtų atsisukęs ne prieš mus.
Bandant ramiai apžvelgti rungtynes, reikėtų pastebėti, jog jos smarkiai skyrėsi nuo ankstesnių šio sezono “Žalgirio” ir “Maccabi” susitikimų. Nenuostabu, turint omenyje, kad žaista jau ketvirtą kartą. Vienas iš didesnių skirtumų – dažnai abejose komandose žaidę lengvi penketukai. A. Sireika pabandė panaudoti M. Timinską kaip sunkų krašto puolėją pirmose rungtynėse Tel-Avive, gavosi didelis šnipštas ir grįžta prie klasikinės sudėties. Vakar lengvas penketas žaidė nuo pradžių, ir tai taip pasiteisino, jog P. Gershonas po kelių minučių perėmė A. Sireikos taktiką.
“Maccabi” ir anksčiau epizodiškai sunkiuoju puolėju žaisdavo D. Bluthenthalis. Vakar jis šį vaidmenį atliko didesnę rungtynių dalį. Paaiškėjo, jog toks varžovų penketas “Žalgiriui” sunkiai įkandamas. Ketvirtajame kėlinyje trumpam atsisėdus A. Saboniui, aikštėje priekinę liniją sudarė tik jis ir G. Shelefas. Deja, šį kartą net T. Beardas retai išnaudodavo jėgos pranašumą.
Netradiciniu galima pavadinti ir lėtą žaidimą. Pirmose dvejose rungtynėse “Maccabi” puikiai išnaudodavo greitas kontratakas, trečiosiose jau tempą diktavo “Žalgiris”. Vakar nei viena komanda neleisdavo kitai dažnai pabėgti į greitą puolimą. Išimtis nebent ketvirto kėlinio pradžia, kai žydai pabandė priartėti, bet po “Žalgirio” minutės pertraukėlės jų lakstymas buvo nutrauktas.
Buvo ir matytų dalykų. Abu pagrindinius įžaidėjus dažniausiai dengė aukštesni krepšininkai. Jau praeitose rungtynėse Kaune D. Šalenga pradžioje praleido visą seriją Š. Jasikevičiaus metimų. Ir tada prieš Šarą geriau gynėsi žemesni krepšininkai. A. Sireika kažkodėl nutarė eksperimentą pakartoti ir pakartojo taip “sėkmingai”, kad Š. Jasikevičius pelnė 37 taškus. Nors jis šį kartą atliko tik du rezultatyvius perdavimus, matėsi, kaip jo trūkdavo, kai dėl pražangų tekdavo sėsti ant suoliuko. “Maccabi” pavirsdavo chaotiška komanda.
Galima pagirti “Žalgirį” už gynybą prieš kitus “Maccabi” lyderius. A. Parkeris ir T.Burshteinas retai pasinaudodavo fiziniu pranašumu prieš E. Cota ir A. Bagatskį. A. Sabonis gerai uždengė N. Vujčičių. Čia gal kiek padėjo pramesti kroato tritaškiai, po kurių Sabas jau gan ramiai jį palikdavo toli nuo krepšio. Tik pratęsimo metu, neturint A. Sabonio, N. Vujčičiaus ir M. Bastono duetas pagaliau įsibėgėjo.
Maloniai nustebo 11 “Žalgirio” tritaškių. Puolimas šį kartą buvo daug įvairesnis. Didele dalimi dėl E. Cota aštraus žaidimo. Tiesa, kiek mažiau šį kartą matėme spaudimo po krepšiu (išskyrus gal antrą ir trečią kėlinius).Tai buvo puikios rungtynės, kurias sugadino keliolika paskutinių sekundžių. Kvailysčių buvo pridaryta daug. Ir ne vien vaikinas sulaižytais plaukais čia kaltas. Jau tai, kad “Žalgiris” leido D. Sharpui ramiai gauti kamuolį ir iš karto neprasižengė, daug ką pasako. O juk kauniečiai jau galėjo pasimokyti rungtynėse su CSKA. Nepasimokė. Prisiminiau vieną sparnuotą posakį, naudotą rašytojo I. Asimovo. “Su kvailybe net patys dievai kovoti nesugeba”. Net ir A. Sabonis nesugeba.
Nuslūgus vakarykščiam kartėliui sezonas tikriausiai išliks atmintyje kaip geras. Vis tik stovėta ant didžiojo ketverto slenksčio, sužaista daug įsimintinų rungtynių. Tačiau kol kas sunku apsispręsti ar “Žalgiriu” reiktų didžiuotis, ar iš jo juoktis.
