Turbūt norint pabrėžti Lietuvos ir Australijos rinktinių kontrolinių varžybų svarbą, televizijoje pasigirdo balsų, jog tai galimybė pamatyti mūsų ekipą beveik tokią, kokia ji bus Švedijoje. Perdėtas teiginys. Nepaisant dviejų užtikrintų pergalių 101:88 ir 88:72, neaiškumų dar labai daug. Jie kyla ne tik dėl tradicinio šioje pasirengimo stadijoje nesusižaidimo.
Dėl daug rūpesčių keliančios priekinės linijos abejonių nesumažėjo. Visų pirma dėl to, kad abiejų rungtynių nežaidė K. Lavrinovičius. Aiškinimas, jog “centrui” duota pailsėti, skamba neįtikinamai. Juk nuolat teigiama, kad Kšyštofui trūksta patirties. Taigi kuo daugiau kontrolinių rungtynių vaikino sąskaitoje, tuo turėtų būti geriau. Antra vertus, varžybose su Australija reikėjo leisti pasireikšti ilgai nežaidusiems D. Songailai bei V. Praškevičiui. Būtent tuo gali būti paaiškintas K. Lavrinovičiaus sėdėjimas ant suoliuko.
Lietuvos rinktinės žaidime galima išskirti dvi dalis: su E. Žukausku ir be jo. Jis ne tik prilygo taškų ir atkovotų kamuolių skaičiumi visiems trims savo tiesioginiams oponentams kartu sudėjus, bet dargi buvo tikras baubas po savo krepšiu. Tai iš dalies paaiškinama neagresyviu australų “centrų” žaidimu vienas prieš vieną. Kad ir kaip ten būtų, jau dabar galima teigti, jog Eurelijus vaidins svarbiausią vaidmenį Švedijoje. Pridėjus K. Lavrinovičių, gal šioje pozicijoje didesnių problemų ir neturėsime.
Nerimą kelia sunkieji krašto puolėjai. Kai nebuvo aikštelėje E. Žukausko, australai po krepšiu darė ką norėjo. Ypač prastai atrodė D. Songaila. Jo žaidimas puolime buvo, švelniai tariant, avantiūriškas. Šioje srityje dar galima tikėtis pažangos, nes praktikos pastaruoju metu D. Songailai tikrai trūko. O štai nuo pagrindinės savo bėdos - silpnos gynybos ir greitai surenkamų pražangų - puolėjas vargu ar greitai išgis. Tai ypač jaudina laukiant rungtynių su Vokietija. Visi akcentuoja D. Nowitzkio problemą, tačiau reikia atsiminti ir šio vunderkindo pilkąjį kardinolą aikštėje A. Okulają. Pastarasis puikiai naudojasi tuo, kad varžovų sunkusis “kraštas” dengia D. Nowitzkį ir dominuoja po krepšiais. Taigi reikia dviejų gerai besiginančių puolėjų vienu metu. Bijau, kad D. Songaila šiuo atveju bus bejėgis.
Neparodė kontrolinės rungtynės ir tikrosios padėties įžaidėjų grandyje. Š. Jasikevičius balansuodavo tarp chaotiško lakstymo varžybų pradžioje ir puikaus pasirodymo pabaigoje. Jo sezonas buvo ilgiausias ir sunkiausias. Todėl ilgos atostogos nestebina, ir esu tikras, kad Šaras dar pademonstruos geriausias savybes. D. Maskoliūno taip ir nematėme. G. Gustas nelauktai gerai pasirodė antrosiose rungtynėse, nustebindamas tiek taikliais metimais, tiek drąsiu elgesiu. Vis dėlto vargu ar jis per porą mėnesių pavirs iš amžinai perspektyvaus atsarginio į rinktinės vertą krepšininką.
Vieną dalyką galima teigti tvirtai: tiek snaiperių rinktinė jau seniai neturėjo. O gal ir niekada neturėjo. Visi, išskyrus E. Žukauską, yra pavojingi už tritaškio linijos. Per pirmąsias rungtynes pataikyta 15 tolimų metimų, o tai labai retas atvejis tokio lygio varžybose. Kol kas šiek tiek blaškosi A. Macijauskas, bet D. Slaninos ar M. Žukausko metimai beveik užtikrintai pasiekia tikslą. M. Žukauskas nelauktai tampa labai svarbiu žaidėju. Jis niekad nebus lyderis, bet gali pataisyti reikalus ten, kur jie ypač blogi. Varžybose su Vokietija jis tikrai praleis daug laiko aikštelėje ir beveik neabejoju, jog D. Nowitzkio priežiūrą A. Sireika patikės būtent savo auklėtiniui iš Šiaulių.
Dvyliktukas, važiuosiantis į Švediją, dar formuojasi. D. Šalenga, G. Gustas ir R. Kaukėnas turėtų konkuruoti dėl vienos laisvos vietos. Pirmieji du vakar (08.13) pasirodė gerai, o R. Kaukėnas antradienį (08.12) atrodė labai neužtikrintai. D. Šalenga lenkia G. Gustą talentu, tačiau šis gali būti pasirinktas, apeliuojant į įžaidėjų trūkumą.
Belieka džiaugtis tuo, jog kuo daugiau mįslių A. Sireika užmena mums, tuo daugiau jų turi spręsti ir varžovai. Čempionato favoritus turbūt išsiaiškinsim tik turnyro metu, nes lygiaverčių rinktinių Europoje vis daugėja.
