Skustagalviai (“skinhedai”, “skinai”) Europoje jau seniai žinomi plačiajai publikai dėl savo ksenofobijos ir rasistinių išpuolių. Nenuostabu, kad ši subkultūra iš karto siejama su ekstremizmu. Stereotipai - pavojingas dalykas, tačiau šiuo atveju neįmanoma nuneigti, kad Europoje būtent skustagalviai dažniau už kitų jaunimo judėjimų atstovus atsiduria teisėsaugos akiratyje.
Mūsų šalyje skustagalviai pradėjo reikštis jau 1993 m., daugiausiai per futbolo rungtynes. Jose būdavo iškeliamos nacistinės vėliavos, pasigirsdavo šūkiai “juden rauss”. Ypač didelis skustagalvių aktyvumas būdavo per Vilniaus “Žalgirio” rungtynes su Vilniaus “Maccabi” klubu. Ši tradicija išliko. 1994 m. balandžio 20 d. per Lietuvos ir Izraelio futbolo rinktinių mačą skambėjo šūkis “žydus pjauk - judos lauk”. Antisemitinius šūkius buvo galima išgirsti ir Vilniaus “Lietuvos ryto” klubui žaidžiant su Jeruzalės “Hapoel” 2002 m. pavasarį.
1994-1995 m. išėjo pora skustagalvių pogrindinio leidinio “Naujas kelias”, nukreipto prieš kitataučius, numerių. 1995-1997 m. Vilniuje buvo sumuštas japonų diplomatas su žmona (beje, kaip tik po futbolo rungtynių), korėjietis ir Kazachstano piliečiai. Kitas korėjietis Klaipėdoje įmestas į upę. Be to, nacistiniais šūkiais apipaišomos sienos, iškabinamos vėliavos su svastikomis. Pastaraisiais metais skustagalviai irgi nerimsta. Jie įtarti išpuoliais prieš Rusijos konsulatą ir karių kapines Klaipėdoje. Kovo 11 d. Vilniuje įvyko kasmetinis koncertas “Tėvynei”, kuriame grojo metalo grupės ir vienintelis skustagalvių garsinis ruporas Lietuvoje - kolektyvas “Diktatūra”. Žinoma, nieko bloga toks patriotinių jausmų rodymas, tačiau prieš koncertą dar buvo suorganizuotos eitynės su rankų kilnojimais, šūkiais “Lietuva lietuviams” ir pan.
Skustagalviai ne visada pasižymėjo rasistinėmis nuostatomis. Ne visi jie ir dabar tuo pasižymi. Ši subkultūra atsirado tolimame 7-ajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje, taigi šiuo atžvilgiu aplenkė net pankus su metalistais. Tai buvo darbininkų klasės jaunuolių sambūriai, kurie kartu leisdavo laiką ir dalyvaudavo gatvės muštynėse. Jie aktyviai sirgdavo už vietines futbolo komandas ir svariai prisidėjo prie reiškinio, vadinamo “futbolo chuliganizmu”, susiformavimo. Galvos iš pradžių skustos tik todėl, kad plaukus per muštynes galima ir nupešti. Jau paskui plikė tapo judėjimo simboliu. Tuo metu jokia politika subkultūroje net nekvepėjo. Skustagalviai vaikščiodavo į klubus, kuriuose klausydavosi išeivių iš Jamaikos (taigi ne baltųjų) muzikos. Dar daugiau - pačiame judėjime pasitaikydavo ir kitų rasių atstovų.
Padėtis pakito 8-ajame dešimtmetyje. Pasinaudoti skustagalvių energijos pertekliumi nutarė Didžiosios Britanijos nacionalinis frontas. Ši ekstremistinė organizacija pasitelkė skustagalvius kaip smogiamųjų būrių narius. Situacija tam buvo palanki, nes smarkiai padidėjo emigrantų iš Azijos srautas. Natūralu, kad darbininkai jautė grėsmę savo padėčiai. Nepasitenkinimą demonstravo ir juodaodžiai skustagalviai. Kitą subkultūros dalį paveikė pankai. Šie skustagalviai atsiribojo nuo rasizmo ir laikėsi kairiųjų pažiūrų. Taip susiformavo dvi beveik atskiros subkultūros, siejamos tik pavadinimo ir panašios išvaizdos. Pankai darė įtaką ir skustagalvių muzikiniam stiliui, vadinamam Oi!
Ilgainiui rasistai pagarsėjo labiau, nes nusikaltimai labai traukė žiniasklaidos dėmesį. Skustagalvių rasistų pažiūros yra gan įvairūs tradicinio nacionalsocializmo, rasizmo, antisemitizmo ir nacionalizmo mišiniai. Kartais juose galima įžvelgti daug prieštaravimų. Tarkim, lietuvis skustagalvis laiko save tautos patriotu ir tuo pačiu metu garbina A. Hitlerį. Tai, kad Hitleris lietuviams buvo paruošęs labai liūdną likimą, skustagalviui nė motais. Dalis jų flirtuoja su krikščionybe, tačiau tai nėra masinis reiškinys.
Lietuvių nusikaltimai, palyginti su brolių iš užsienio “nuopelnais”, yra tiesiog mizeriški. Ypač daug aukų skustagalvių ksenofobija pareikalavo JAV, kur nuo 1987 iki 2001 metų įvykdytos 43 žmogžudystės rasiniu ar etniniu pagrindu ir tūkstančiai kitų nusikaltimų. Pavyzdžiui, organizacijos “Baltųjų arijų pasipriešinimas” (“White aryan resistence”, WAR) vadovo Tomo Metzgerio paraginti trys skustagalviai 1988 m. lapkričio 12 d. nužudė emigrantą iš Etiopijos. 1992 m. organizacijos “Pasaulinė kūrėjo bažnyčia” narys nužudė afroamerikietį Persijos karo veteraną, o 1996 m. keli jos nariai skustagalviai buvo suimti už afroamerikiečių užpuolimą Floridoje. Be to, persekiojami seksualinių mažumų atstovai.
Vokietijos skustagalviai daugiausiai žinomi dėl savo veiksmų prieš turkų imigrantus. Po to, kai 1995 m. žuvo keletas žmonių, juos imta griežčiau persekioti, bet skustagalviai labai suaktyvėjo buvusioje Rytų Vokietijoje dėl ten egzistuojančių ekonominių problemų. 1997 m. vien Brandenburge buvo užregistruoti 152 nusikaltimai ksenofobiniu pagrindu. 2002 m. rugsėjo 16 d. televizijoje CNN pasirodė reportažas apie tai, kad Sankt Peterburge grupelė skustagalvių nužudė prekiautoją azerbaidžanietį. Kiek anksčiau Maskvoje buvo sumušti du kinai ir senegalietis studentas. Rusijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iš viso 10 tūkst. rusų priklauso neonacių grupuotėms.
Skustagalviai antirasistai irgi aktyvūs. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Niujorke įsikūrė organizacija “Skustagalviai prieš rasinę nelygybę” (“Skinheads against racial prejudice”, SHARP), kuri iki šiol lieka įtakingiausia tarp antirasistų. Neretai skirtingų pažiūrų skustagalviai susikivirčija tarpusavyje. 1993 m. Kanadoje per rasistinės pakraipos grupės “RaHoWa” koncertą įvyko muštynės su organizacijos “Anti-Racist Action” nariais. Budapešte po to, kai skustagalviai sumušė vietinius čigonus ir kitų rasių asmenis, jiems teko susidurti su kita skustagalvių grupe, laikančia save anarchistais. Įsiplieksti rimtam konfliktui sutrukdė policija.
Kadangi Lietuvoje ir šiaip užtenka plikagalvių individų, derėtų nurodyti kitus požymius, išskiriančius šią subkultūrą. Tai visų pirma sunkūs kareiviški batai, kuriuos mėgsta ir metalistai bei pankai. Be to, dažnai nešiojami kariniai drabužiai. Svarbią vietą užima nacistinė arba nacionalinė simbolika: erelis, svastika, o lietuvių atveju maža trispalvė vėliavėlė ir Gedimino stulpai. Taip pat naudojamas keltiškas kryžius, siekiant pabrėžti savo indoeuropietiškas šaknis.
Iš viso to, ką papasakojau, koks nors pilietis gali susidaryti įspūdį, kad pamačius skustagalvį, reikia tuojau pat pereiti į kitą gatvės pusę. Tai būtų perdėta reakcija. Ne kartą teko sutikti skustagalvius koncertuose ir pavojaus sveikatai jie nesukėlė. Antra vertus, tai, kad laikui bėgant ši subkultūra nemeta įpročio įrodinėti savo tiesas smurtu - faktas. Ir jis juo labiau liūdnas, turint omenyje, kad greitai Lietuvoje turėsime gerokai daugiau kitų rasių žmonių. Kyla negeras įtarimas, kad proporcingai šiam procesui apie skustagalvius išgirsime vis daugiau.
Šis straipsnis yra Pilietinių iniciatyvų centro projekto “Pažink mane, pažink save” dalis.
