Politika - spektaklis?
Politika nevertinama pernelyg rimtai; į ją pradedama žiūrėti kaip į spektaklį ar kitą estetinį reginį. Nemenka dalis politikų savo asmeniniu pavyzdžiu demonstruoja piliečiams, kad valstybė ir jos politinė sistema tėra savotiškas balaganas, „provinciali erzelynė“ arba klounada šalia tvirtos įvairių interesų bazės.
Ar dar tebesate valstybė, - neseniai paklausė vienos didelės šalies ambasadorius. Politikai, laukdami naujų atrakcijų ir krizių, elgiasi neatsakingai, bet užtat įprastai ir nuspėjamai. Politinė ir institucinė valstybės sąranga vis labiau panašėja į vienalytę viešojo administravimo struktūrą, kurioje vyrauja išskirtiniai praktiniai ir ūkiniai reikalai, pvz., vaistų kompensavimo tvarkos nustatymas, benzino kainos, Europos Sąjungos investicijų skirstymo problemos ir kita. Užsienio politikos laimėjimai neginčijami, tačiau šalies viduje politinės partijos primena besiriejančius pseudobendraminčių klubus ar valdžioje įsitvirtinusias grupes, kurios nesėkmingai mėgina susivokti, ar jos kam nors atstovauja ir kokio ideologinio tapatumo pagrindu tai daro. Kas gali paneigti, kad turime sujauktą ir iškrypusį politinio atstovavimo principą ir pačią sistemą. Vyksta politinės varžytuvės ir diskusijos ne partijų programų ir vertybių lygmenyje, o komercializuotų spektaklių, autoironizuotų komiksų ir politikos technologų gerai paruoštų vaizdinių („vaizdelių“), manipuliacijų šūkių ar simbolių lygmenyje. Juk toks politinis atstovavimas be idėjos yra abstraktus, lygiai kaip yra abstraktus pavienis rinkėjas (balsuotojas), kurio pažiūros susiformuoja sėdint prie televizoriaus dėžės. Ir mūsų rinkėjas, kuris neturi valstybės mastu atstovautinų idėjų, neretai tebėra tik „doras Lietuvos žmogus“, bet ne politinė asmenybė - pilietis. Į aukštąją politiką iškeliant asmenis, kurie šiaip su ja nieko bendra neturi, tesukeliama sumaištis visoje sistemoje. Išrinktieji pasitelkę šou pagal partijos eilę ar balsų skaičių neįgauna konkretaus visuomenės atstovavimo turinio, jie nesugeba suformuluoti ideologinių tapatumų ir juos paversti politinės galios veiksmais, jų reprezentacija užsibaigia vien „buvimu valdžioje“. Kitų rinkimų metu ieškoma geresnių „vaizdelių“ ir „gelbėtojų“.
Nykstanti Naujųjų laikų valstybė
Taip vyksta politinis bangavimas, kurį gali iš anksto nuspėti ir be sociologinių apklausų. Taip kuriamas parlamentarizmo, kaip savotiško politinio amoralumo bastiono vaizdinys, turintis įrodyti, kad politinių partijų sistema net negali veikti tobulai. Jai irgi reikėtų prisiimti bent dalį kaltės dėl nepakankamai ugdomos piliečių politinės kultūros, bendruomeniškumui ir kartu demokratijai stiprėti nepalankių sąlygų sudarymo. Viskas užsibaigia vien deklaravimu. Kita vertus, šiuolaikiškos „gerovės valstybės“ kūrimas postmodernumo epochoje aukštesne gyvenimo kokybe labai susilpnino piliečių politinės valios raišką. Piliečiai neretai nežino ir nebeturi ko reikalauti iš nykstančios Naujųjų laikų valstybės.
Dabartinės mūsų politikos moralinis neįgalumas pasireiškia dar ir tuo, kad politinė sistema tinkamai neatspindi visuomenės gyvenimo turinio kaip bendrosios „mąstančios valios“ raiškos. Pati politika yra tapusi viešojo administravimo priedėliu. Viešasis administravimas, kaip „simuliuojama politika“, tampa institucionalizuota savivalės ir prievartos visuomenei forma. Ji atskleidžia moralinį iškreipto politinio visuomenės atstovavimo santykio turinį ir jį suskaldo į šias sritis: patį viešąjį administravimą su jo voliuntaristiniais sprendimais, korupcija ir interesais, tokį administravimą lydinčius skandalus ir rietenas, dažniausiai be racionalaus turinio ir paprastą „buvimą valdžioje“, kaip galios turėjimą. Taip valstybės institucijos sudaro sąlygas nemoralumui, kai nesivadovaujama įstatymais; pažeidus retai taikomos sankcijos.
Politinis valdymas prieš moralinį gėrį?
Čia jau reikia kalbėti ir apie mūsų teismų institucijos moralinį nevisavertiškumą. G. Hegelis XIX amžiaus pradžioje suformulavo postulatą, kad teisia ne įstatymo raidė ar teisėjo asmuo (teismas eina pasitarti...), bet teisingumą iš esmės vykdo pati visuomenė, kurios sąžinei geriausiai atstovauja prisiekusiųjų teismas. Pastaroji institucija buvo atmesta jau anksčiau, teigiant, kad visuomenė tam nepribrendusi. Dabar prakalbome ir apie tarėjų instituciją, kurios idėją teisininkai komentuoja be entuziazmo. Judėjimo šiomis kryptimis ir reikia palinkėti lietuviškajai politinei ir teisinei minčiai.
Tikrovės vaizdinys, kurį bruka žiniasklaida (o ja netikėti nėra pagrindo), apibrėžia ir nulemia atitinkamas vertybines pažiūras bei suformuoja politikos ir moralės principų santykį. Šis santykis gana panašus į kitų šalių, kur šiandien pralaimi konservatyvioji klasikinė moralės ir politikos sąveikos koncepcija ir kur įsivyrauja postmodernioji arba neoliberalioji samprata, toliau tariamai išlaisvinanti individą, „plėtojanti“ demokratiją, bet pernelyg iškelianti politinio valdymo teisę prieš moralinį gėrį. Minėtas politinis mąstymas taip pat kelia nemaža problemų, nes politikos atskaitos tašku čia tampa hiperindividualizmas, konsumerizmas, asmenybės destrukcija ir fragmentavimas, politinių technologijų ir ekspertų nuomonės sureikšminimas, pilietinių iniciatyvų silpnėjimas, politinis radikalizmas ir kita. Neoliberalai nepagrįstai primiršo esminius visuomenės raidos veiksnius - bendruomeniškumą, tradiciją, religiją ir tautinį tapatumą. Pagal A. Jokubaitį, „gera visuomenė“ - pilietinė visuomenė - puoselėjama ne tik siekiant politinio teisingumo ir žalos nedarymo, bet ir ugdant moralines savybes. Sunykus moralinio ir religinio įsipareigojimo etikai, galią praranda ir tvirtesnės politinio įsipareigojimo formos. Tarp tradicijos, autoriteto, religijos, moralės ir politikos yra gilus vidinis ryšys.
Gaila, kad matome dabartinės mūsų šalies politikos atskirtį nuo klasikinės moralės principų. Vis labiau įsivyrauja pseudoliberalus pragmatinis požiūris, kad moralės principams teikti pirmenybę nėra praktiška ir išmintinga. Moralė tesanti deklaratyvi sąvoka, kalbos apie ją trukdančios atlikti tariamus „gerus darbus“. Todėl aktyviems veikėjams nereikia per aukštai kelti moralės kartelės. Kita kraštutinė veikėjų grupė - ją pavadintume oligarchine - praturtėjo dažniausiai abejotinais būdais ir dabar daro viską, kad savo verslui pritrauktų investicijas, kartais prisidengiant valstybės vardu. Šiuo atveju sunku kalbėti apie sąžinę, padorumą ir politinę atsakomybę prieš valstybę ir piliečius. Čia tikslas pateisina priemones. Vertybių politika, patriotiškumas - Lietuvos politinės ateities perspektyva. Aktyviausi jų šalininkai ir propaguotojai šiandien yra valstybės prezidentas, Katalikų Bažnyčia bei nedaugelis intelektualų ir politinių asmenybių, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės.
Šalies gyvenimas kelia nemaža uždavinių mūsų visuomenei ir politikai. Šios situacijos įveikos galimybė glūdi bendroje tautos ir jos politinės sistemos „mąstančioje valioje“ ir apsisprendime veikti pirmiausia per visuomenines institucijas - šeimą, mokyklą, bendruomenę, visuomenines organizacijas, talkinant Bažnyčiai. Jei valstybė nekreips į jų balsą dėmesio, socialinė-politinė atskirtis tik gilės ir mūsų politika susidurs su pavojais galutinai subyrėti į mechanistiškas sudedamąsias dalis, o tai prilygtų jos „mirčiai“. Tai padarytų nepataisomos žalos valstybės, tautos ir laisvo asmens - piliečio - suverenumui.
Pranešimas skaitytas 2005 m. rugsėjo 28 d. konferencijoje „Mūsų politika: moralės ir etikos veiksniai"
Arimantas DumčiusSeimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys
Valentinas Gylysverslininkas
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
