Parduotuvėje atsiskaitome už prekes, kirpykloje ar automobilių servise už paslaugas. Visur nė nesusimąstydami atveriame pinigines ir traukiame lauk kupiūras ar monetas. Taip priimta civilizuotoje visuomenėje. O kaipgi užsimokame valstybinėse gydymo įstaigose?
Labai vieša paslaptis, bet lygiai taip pat. Tik skiriasi forma – grynieji (jų kiekis) ar taip švelniai vadinamas lauknešėlis, dovana, o paprasčiau ir griežčiau tariant – kyšis (pats savaime nemaloniai skambantis, turintis tiesioginę aliuziją į nusikaltimą). Bet juk taip ir yra.
Nors gydytojai vis skundžiasi, kad atlyginimai maži ir jie vos suduria galą su galu, tačiau draugystę stiprinančios dovanėlės tikrai papildo tuščias medikų pinigines, apytuštį šaldytuvą ar barą dar pora butelių brendžio. Nepavydžiu, tačiau kelios istorijos suglumino ir privertė kitaip įvertinti gydytojų sąžiningumą (jeigu jis apskritai egzistuoja). Džiaugiuosi, kad kol kas neteko su tuo susidurti asmeniškai.
Pirmoji istorija susijusi su šventu dalyku – gimdymu. Vienu metu toje pačioje palatoje pagimdė trys jaunos mamytės, kurios džiaugėsi savo kūriniais. Kaip visada pirmagimiai atneša krūvas problemų, o kiekvienas per stiprus jų atodūsis verčia suklusti ir prašyti budinčių prižiūrėtojų patarimo ar pagalbos. Kiek man žinoma, jų pareiga – padėti pacientui. Deja, šioje situacijoje, kaip daugelyje kitų, mamytės buvo sugraduotos pagal atitinkamas sumas. Principas elementarus – kas daugiausia davė, to pirmenybė, o kitos palauks. Kitaip tariant, kas moka daugiau – tas ir užsako muziką.
Skaitydamas šias mintis Hipokratas ne tik vardą, bet ir pavardę pasikeistų, bet tokia realybė, o geradarė seselė vargu ar atsimena tokį veikėją, kurio priesaiką turėjo duoti. Laimei, visos mamytės namo grįžo sveikos, o seselės kaip įprasta sau į kišenę įsidėjo po keletą „nešvaruolių“.
Kita istorija dar paradoksalesnė. Gydytojai keitė paciento diagnozę priklausomai nuo dovanėlės vertės. Iš pradžių vėžio paskutinė stadija, vėliau – antra, o po „sotaus kąsnio“ į ranką galų gale pripažinta visai kita lyga. Kaip galima tą paaiškinti? Kvalifikacijos stoka ar tiesioginis noras pasipelnyti, spjaunant į žmones ir žaidžiant jų jausmais, lūkesčiais bei ašaromis ir švarinant jų pinigines.
Kaip mokėjome jiems, taip ir mokame. Atsiskaitome kaip parduotuvėje pirkdami lygintuvą ar servise taisydami karbiuratorių. Už ką, juk jie gyvena iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Civilizuotoje visuomenėje šios paslaugos turėtų būti nemokamos, tačiau mes – lietuviai, vadovaujamės dar nuo sovietinių laikų įskiepytu principu – seneliai tepė, tėvai tepė ir aš tepsiu.
Taip, tradicijas verta puoselėti, tačiau ar tokias? Kartą savo giminaičio paklausiau: „Kodėl taip darai?“. Buvau kone iškoneveiktas, o argumentas buvo vienintelis: „Visi duoda, o aš neduosiu? Kaip tada prižiūrės?“ Nutilau, nes supratau, kad beprasmiška keisti sąmonėje įkaltus stereotipus.
Matyt, vienintelis būdas užkirsti šią beprotybę – pastatyti prie ligoninių policininkus, kurie tikrintų lauknešėlius ir neleistų įsinešti net piniginių. Pernelyg kvaila ir vaikiška – galbūt. Tačiau kokie esame solidarūs atlapodami savo pinigines ir duodami jiems kyšius, taip pabūkime tokie pat solidarūs to nedarydami. Ar tiesiog išeikime iš ligoninės su apskritu ženkliuku, ant kurio pavaizduotas kryžiukas su užrašu „Aš nedaviau“ arba „Jis nepriėmė“ ir gydytojo pavardė (jo sąžiningumas neabejotinai bus įvertintas). Juokingiausia, kad dažnai graužiamės, ar ne per mažai davėme.
Pasąmonės dalykus sudėtinga išbraukti (reikalinga masinė perauklėjimo priemonė), o būtent į jų kategoriją ir patenka lauknešėliai gydytojams. O kol kas trankomės po parduotuves ieškodami skanesnio saldumyno, prabangaus gėrimo ar nekvaršindami galvos duodame grynais ir visiems aišku – korupcija garsiai kvatoja. O mes kartu su ja.
Ir dar pridursiu – didesnius atlyginimus reikia nusipelnyti. Tokius žodžius į savo priesaiką turėjo įrašyti Hipokratas. Bet kas jį vargšelį šiais laikais atsimena?
P.S. Kitą savaitę eisiu lankyti giminaitės, liepė nupirkti brendžio butelį...
Keiksmažodžiams, plakimui klaviatūra, pagyroms ir maloniems šūksniams: visiškam pasitenkinimui [email protected]
