Dažniausiai skusta galva, į paširdžius kalantis piktas žvilgsnis, ant mėlynos spalvos treningų besipuikuojančios dvi ar trys baltos juostos, galvą puošianti nestandartinė, iš pažiūros vaikiška kepurėlė su snapeliu ir, žinoma, neatsiejamas užkandis - saulėgrąžos.
Tikriausiai daugeliui atpažįstamas tipažas, į kurio klausimą neigiamas atsakymas gali garantuoti veido korekciją ar porą lūžusių šonkaulių (būna ir taip). Todėl didžiausias noras susitikus tokį personažą - kad tik jis neprabiltų.
Tačiau retkarčiais norai prasilenkia su tikrove. Kartą su keletu draugų einant į futbolo rungtynes teko savo kailiu patirti, kad anksčiau paminėti faktai nėra iliuzija.
21 val. Visiška tyla. Eidami niekuo neišsiskiriančia Kalvarijų mikrorajono gatvele išgirdom lyg balsus, lyg riaumojimą, kuris pamažu artėjo. Pagreitinom žingsnį, tačiau jie mus pasiekė labai greitai. Supratom - kontakto neišvengsim, todėl vienintelis būdas išsisukti iš šios situacijos - civilizuotai, žmonėms suprantama kalba, pasitelkus kokius tik įmanoma taikdarių sugebėjimus, išspręsti šį konfliktą (jeigu galima jį taip pavadinti).
Priartėję jie pradėjo kažko mūsų klausti, žmonių kalba tai skambėtų maždaug taip: „Hmj... jmks... neradau savo magnetofono, gal tu jį matei?“ Apie ką jie kalba, nelabai supratome, tačiau laikydamiesi pagarbaus atstumo, bandėme išsiaiškinti kur šuo pakastas. Tačiau į atsakymą: „Mes čia einame...“, sulaukėme vienintelės reakcijos - smūgio į veidą. Teisybės dėlei pasakysiu, jų buvo aštuoni, mūsų - trys, tad fizinė persvara buvo jų pusėje, tačiau mūsų kojos buvo greitesnės. Sužalota draugo ausis nekliudė sprintui, kuris pasibaigė prie... policijos mašinos.
Gerajam pareigūnui pasiteiravus: „Kas vyksta, kur skubate?“, atsisukę mes jau neišvydome nė vieno mus besivejančio neandertaliečio (čia dėl sunkiai suprantamos jų kalbos: „hmk... ar jmks...“), todėl pilni adrenalino karštligiškai bandėme aiškinti pareigūnams apie įvykį - vis dėlto pasirodėme jiems pakankamai juokingai. Trys vyrukai skuodžia kiek įmanydami neaišku nuo ko. Matyt, nebuvome jiems per daug įtartini, kad ko nors daugiau klausinėtų, tad jie išvažiavo, žadėdami išsiaiškinti?!
Čia tik vienas konkretus pavyzdys, kuris gali nutikti kiekvienam nutarusiam vakare prasiblaškyti ir pasivaikščioti po savo mikrorajoną. Tokių apraiškų galima aptikti ir kituose Lietuvos miestuose - Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ar Pakruojyje. Ypač jų pagausėja vasarą Palangoje, kai netgi dieną atsipalaidavęs žingsniuodamas Basanavičiaus gatve gali sulaukti netikėto klausimo, kurio padariniai neprognozuojami.
Ir nors mes už pilvų susiėmę juokiamės žiūrėdami į vienos iš mobiliojo ryšio papildymo kortelių reklamą, nesusidūrę su jais niekada nesuprasime, kas tai per tautos reiškinys, apie kurį kalbos sklinda jau ir pasaulyje (olandų, belgų kariai susipažino su jų siūlomomis „paslaugomis“).
Kur ieškoti šio lietuvių tautos fenomeno šaknų, reikėtų teirautis istorikų ar psichologų - aišku viena, kad ir penkis kartus įstotume į Europos Sąjungą ar NATO, prezidentu išrinktume brolį Astijų, o policijos komisare paskirtume Nijolę Oželytę - ši Lietuvoje gyvenanti rasė kol kas neketina išnykti.
