Kai žmogus pagalvoji apie šiandieninę valdžią, tai iš karto prisimeni draugystes ir abonentus. Abudu reikėtų rašyti su kabutėmis. Ir taip pagalvojus apima šiokia tokia neviltis, –kaip išvalyti šias Augėjo arklides, kai draugystės ir abonentai reiškia tokius pinigus, viešuosius ryšius ir nomenklatūrinę tarpusavio pagalbą, kad susidaro vaizdas, jog tai yra neįveikiama.
Jeigu viena nomenklatūra susikompromituoja, jos vietą užima nauja, su dar didesne ir šviežesne energija čiumpanti valdžią į savo rankas, nes tai yra jos svarbiausias pasipelnymo šaltinis. Ir „stogas“. O naivus rinkėjas, pasiklydęs tarp nostalgijos ir nusivylimo, balsuoja daug negalvodamas ir gauna vis labiau korumpuotą valdžią.
Yra mūsų gyvenime tendencijų, kurios sako, kad tai ir pas mus kada nors turės pasibaigti. Modernus, energingas verslas ilgainiui formuluos vis aiškesnį poreikį, kad tos lietuviškos Augėjo arklidės būtų pagaliau išvalytos. Tačiau tai gali užtrukti ir pakankamai ilgai, nes tas pats verslas, jeigu nematys kitokių galimybių, rūpinsis visų pirma kaip rasti „stogą“. Ir nesvarbu kokį – draugystės ar abonentinį.
Žmonės yra priversti prisitaikyti prie draugysčių ir abonentų, jeigu nemato tam jokios alternatyvos, jeigu nemato realios kitokio gyvenimo galimybės ir todėl rezignuodami susitaiko su mintimi, kad tai ką šiandien turime – yra nepakeičiama.
Kai kas žiūri į šiandieninę opoziciją – ir tyliai ar garsiai priekaištauja: tai jūs esate kalti, kad mes nematome alternatyvos. Tai jūs esate kalti, kad mes renkamės tik tarp draugystės ir abonento. Opozicija, be abejo, nėra tobula, bet saviapgaulė yra galvoti, kad draugysčių ir abonentų valdžia gyvuoja tik todėl, kad partinė opozicija tam yra tariamai silpna.
Norint atsisveikinti su draugysčių ir abonentų valdžia, reikia daugiau nei vien tik tokį atsisveikinimą greitinančios partinės opozicijos. Yra klaidinga galvoti, kad vien tik partijos gali ir privalo pakeisti tai, ką šiandieną matome ir su kuo gyvename, visiems kitiems ramiai lyg cirke stebint sau, kaip toms partijoms pasiseks.
Šiandien mūsų gyvenimo didžiausia problema yra ta, kad mes gyvename įstrigę posovietiniame liūne ir tai yra mūsų gyvenimo kultūros sudėtinė dalis. Savo politinio, visuomeninio ir kultūrinio mąstymo nesame dar išvadavę nuo kolonijinio palikimo. Visi mes esame truputį „švogeriai“, visi truputį toleruojame draugystes ir abonentus, o kai tai atsibosta, laukiame, kad kažkas ateis – opozicija, partija ar koks nors naujas gelbėtojas – ir mus nuo to atsibodusio gyvenimo išvaduos. Laukiame politinės revoliucijos – oranžinės, rožinės ar lenkiškos, patys nelabai ruošdamiesi prie jos prisidėti, nors iš tiesų mums reikalinga ne tiek politinė, kiek kultūrinė revoliucija. Revoliucija, kuri keistų mūsų gyvenimo kultūrą, o ne vien tik politines simpatijas. Nes politinės simpatijos, kaip ir bet kokios simpatijos yra trumpalaikis dalykas. Tuo tarpu mums yra reikalingos negrįžtamos mūsų gyvenimo kultūros permainos. Ir tokios kultūrinės revoliucijos vien tik partijomis nepasieksi.
Todėl šiandien mums reikalingas daug platesnis, ne vien partinis susivienijimas prieš draugystes ir abonentus. Reikalingas tikras ir platus sąjūdis už valdžią be draugysčių ir be abonentų. Anas Sąjūdis išvadavo politinę erdvę nuo kolonijinės priespaudos, tačiau mūsų politinį mąstymą ir pilietinę savivoką jis menkai tepakeitė. Jie ir liko nedaug tepasikeitę nuo sovietinės nomenklatūros laikų. Tik nomenklatūrines draugystes ėmė keisti nomenklatūriniai abonentai. Todėl ir reikalingas naujasis sąjūdis. Sąjūdis prieš abonentines draugystes. Ir taip, kaip ir ano Sąjūdžio metais, tai turi būti visų, kurie yra neabejingi, sąjūdis: kultūrininkų ir mokslininkų, politikų ir žurnalistų sąjūdis. Tik tokiu būdu, visiems kartu galima išlipti iš to posovietinio liūno, kuris, atrodo, yra klampesnis ir sunkiau įveikiamas nei sovietinė Berlyno siena. Nes tada reikėjo įveikti svetimus, dabar reikia įveikti save. O tai yra daug sunkiau.
Toks sąjūdis gali atsirasti tik tada, jeigu atsikratysime klaidingo mąstymo, kad kažkas kitas turi tas arklides išvalyti, taip pat jeigu nustosime dalytis į tuos, kurie turi valyti, ir į tuos, kurie galvoja, kad jie turi tik prižiūrėti ir kritikuoti tuos, kurie patys bando kažką valyti. Toks sąjūdis atsiras tada, kai neabejingieji nebegalvos, kas turi tokiam sąjūdžiui lyderiauti ir kas iš tokio sąjūdžio laimės politinių dividendų.
Neabejingųjų sąjūdis ir būtų svarbus visų pirma tuo, kad jis parodytų, kiek Lietuvoje dar yra neabejingų. Neabejingų draugystėms ir neabejingų abonentams.
„Omni .lt“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
